baròko mùzika perėmė kai kurias renesanso muzikos ir teorijos idėjas bei kūrybinės praktikos savybes – antikos idealą, skaičių bei kitą simboliką, tradicinę muzikos, kaip sferų harmonijos, ir matematinę mokslo sampratą, muzikos, kaip garsų kalbos, supratimą, didėjantį polinkį dramatinei išraiškai, chromatikos, koncertinio stiliaus principą.
Kita vertus, baroko muzika klostėsi kaip aiškiai suvokiama renesanso muzikos priešprieša. Remdamiesi antikos meno teorija, ją savo raštuose pabrėžė Florencijos kameratos nariai ir kiti to meto muzikai, daugiausia dėmesio skiriantys vokalinės muzikos turiningumui, muzikos santykiui su poezija. Takoskyrą tarp sena ir nauja muzikoje apibrėžė C. Monteverdi, kuris suskirstė muzikinę kūrybą į prima practica (itališkai pirmąją praktiką), tęsiančią renesanso diatoninės polifonijos tradicijas bei pagrįstą G. Zarlino teorinėmis nuostatomis, ir seconda practica (itališkai antrąją praktiką) su nauju požiūriu į harmoniją, įteisinusią disonansą bei chromatizmą. Vėlesnėje terminijoje atsirado panašių opozicijų: stile antico – stile moderno (itališkai senasis stilius – naujasis stilius), stylus gravis – stylus luxurians (itališkai griežtasis stilius – laisvasis, puošnusis stilius). Naujojo stiliaus pagrindu tapo iš retorikos mokslo perimtos ir muzikoje įteisintos retorinės figūros.
Pagrindinį baroko muzikos siekį – išreikšti ir sužadinti tam tikras dvasios būsenas, jausmus – pagrindė afektų teorija. Naujasis, poezijos prasmes atspindintis stilius (itališkai stile reppresentativo) reiškėsi akompanuojamosios monodijos, jos pirminio pavidalo – rečitatyvo (itališkai stile recitativo) – susikūrimu. Šis stilius įkūnytas 1600 sukurtuose draminiuose kūriniuose: E. de Cavalieri Vaidinime apie sielą ir kūną (La reppresentatione di anima e di corpo; oratorijos pirmavaizdis) bei J. Peri, G. Caccini muzikoje O. Rinuccini dramai Euridikė. Vienu svarbiausių baroko muzikos žanru tapo opera. Kartu su didelės apimties vokaliniais instrumentiniais žanrais plėtojosi solo daina su basso continuo: madrigalas, air, Lied.
Laikantis Tridento susirinkimo nutarimų katalikų bažnytinėje muzikoje tebebuvo puoselėjamas Palestrinos mokyklos stilius, tačiau naujasis ilgainiui paveikė visus religinius žanrus – mišias, pasijas, motetą ir kitus. Buvo sukurti lygiagretūs kai kurių žanrų pavidalai: religinė ir pasaulietinė kantata, oratorija, trio sonata, koncertas.
Baroko epochoje lygiareikšme vokalinei tapo instrumentinė muzika; svarbiausi žanrai – fantazija, tokata, ričerkaras, kapričas, preliudas, fuga, įvairaus tipo variacijos, siuita, partita, sonata, kancona, sinfonia, uvertiūra, koncertas. Savitu instrumentinės muzikos turiningumo požymiu pasidarė garsų tapyba. Baroko laikais susiklostė stabili orkestro sudėtis, kurios pagrindą sudarė smuikų šeimos instrumentai.
Svarbūs buvo ir baroko muzikos kalbos pokyčiai. Bažnytines dermes pakeitė mažoro-minoro sistema, įtvirtinta funkcinė harmonija, laisvasis polifonijos stilius, įsigalėjo tolygi temperacija, takto, tempo, kaip greičio mato, sąvokos. Baroko muzikinę praktiką grindė ir aiškino sparčiai besiplėtojantis muzikos mokslas – estetika, akustika (J. Sauveuras), organologija, kontrapunkto, harmonijos (J.‑Ph. Rameau) teorijos, muzikos kritika, atsirado muzikos istoriografija, leksikografija. Kartu su operos teatrų veikla plėtojosi ir viešasis koncertinis gyvenimas. Iškilo solistų virtuozų menas, apie kurį parašyta pedagogikos bei metodikos darbų.
Kiti žymiausi baroko kompozitoriai: J. S. Bachas, G. F. Händelis, D. Buxtehude, G. Frescobaldi, G. Ph. Telemannas, A. Corelli, J. Kuhnau, H. Schützas, A. Scarlatti, D. Scarlatti, A. Vivaldi, F. Couperinas, J.‑B. Lully, J.‑Ph. Rameau, H. Purcellis.
L: M. F. Bukofzer Music in the Baroque Era from Monteverdi to Bach New York 1947; M. Lobanova Zapadnoevropejskoe muzykal′noe barokko: Problemy ėstetiki i poėtiki Moskva 1994.
1552