baròko teãtras atspindėjo to meto žmogaus savivokos, pasaulėvokos, estetinių nuostatų įtampos prieštaringumą. Būdingiausi bruožai: dinamiškumas, dramatizmas, polinkis į patetiką, dekoratyvumas, kontrastai, antitezės (asketizmas derinamas su hedonizmu, rafinuotumas – su grubumu). Mitologinių, biblinių siužetų vaidinimai rengti valdovų rūmuose, didikų dvaruose, jėzuitų kolegijose ir akademijose. Vaidino rūmų bei dvarų profesionalių teatro trupių aktoriai ir studentai. Vaidinimai dažnai buvo didaktinio pobūdžio, sudėtingo siužeto, su žiaurumo scenomis; juose būta daug veikėjų, alegorinių figūrų, t. p. muzikos, šokių, pantomimos. Spektakliai (ypač baletai, operos) buvo puošnūs, prabangūs, perspektyvai sukurti naudotos iliuzionistinės dekoracijos.
Lietuvos teatrą 17 a.–18 a. pradžioje veikė Vakarų Europos, ypač commedia dell’arte spektakliai. Nuo 16 a. pabaigos vaidinimai rengti Žemutinės pilies teatre Vilniuje (nuo 1634 veikė operos trupė), privačiuose didikų (Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų) teatruose, Vilniaus jėzuitų akademijoje ir kolegijose (Kražių, Pašiaušės ir kitose). Statytos Vakarų Europos (dažniausiai italų), vietos rašytojų dramos, operos. Spektakliuose vaidino vietos ir užsienio profesionalių aktorių trupės bei mėgėjai. Mokykliniuose jėzuitų kolegijų teatruose iš pradžių buvo vaidinamos užsienio autorių klasikinių siužetų dramos (Heraklis, Jėzaus Kristaus mirtis), vėliau – Lietuvos rašytojų sukurtos pjesės, kuriose dominavo krašto realijos, to meto istoriniai įvykiai (V. Narmunto Vilnius – kunigaikščių sostas, Lietuvos sostinė 1682, J. Obrompalskio Algirdas – Lietuvos didysis kunigaikštis 1687). 17 a. pradžioje M. K. Sarbievijus knygoje Apie tobulą poeziją (De perfecta poesi) ir nežinomas autorius knygoje Praktinė poetika (Poetica practica 1648) gvildeno baroko teatro teorinius principus.
L: V. Maknys Lietuvių teatro raidos bruožai kn. 1 Vilnius 1972; V. Zaborskaitė Prie Lietuvos teatro ištakų Vilnius 1981; E. Ulčinaitė Lietuvos baroko literatūra Vilnius 1997.