barõnas (pranc. baron, vok. Baron), Europos šalių bajorų titulas. Iš pradžių barono titulą gaudavo lenų sistemos teritorijų valdytojai.
11–12 a. Vakarų Europoje bendresne prasme jis buvo vienas aukščiausių (baronas), aukštesnis nei grafo (13 a. vokiečių šaltiniai baronais vadina tuos lietuvių kunigaikščius, kurie pripažino arba buvo priversti pripažinti Mindaugo valdžią). Vėliau (Prancūzijoje jau į 13 a. pabaigą) tą reikšmę barono titulas prarado. Titulatūrai nusistojus (nuo 13–14 a.), žemesnis nei kunigaikščio, hercogo ar markizo, grafo, vikonto. Jo reikšmė dar labiau sumažėjo, kai valdovai jį bajorams ėmė gausiau teikti savo raštais (Vokietijoje – nuo 16 a., Anglijoje – dar anksčiau, Prancūzijoje – nuo 17 a.) kaip garbės titulą.
Baltijos rytiniuose kraštuose barono titulas plito vokiečių užkariautose žemėse. Jį turėjo daugelis Livonijos konfederacijos vokiečių kilmės bajorų dvarininkų. Iš čia jis 18 a. pradžioje pateko į Rusijos imperiją (kai ši tas žemes užkariavo); paprastai buvo teikiamas tik bajorams vokiečiams. Po 1561, kai Livonija autonomijos teisėmis buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (nuo 1569 bendrai valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su Lenkija), baronų atsirado ir Lietuvoje; pvz., šį titulą turėjo iš Kuršo į Lietuvą atsikėlusios von Roppų, von Šilingų ir kitos giminės.
683
1412