Barõnų kara, 1215–17 ir 1264–67 pilietiniai karai tarp Anglijos karalių ir jų baronų. 1215 06 18 karalius Jonas Bežemis atsisakė jo finansine politika ir despotišku valdymu nepatenkintiems baronams duoto pažado patvirtinti karaliaus valdžią ribojančią Didžiąją laisvių chartiją. Tuomet baronai Anglijos karūną pažadėjo Prancūzijos dofinui Liudvikui, kuris 1216 05 išsilaipino Kente. Mirus Jonui Bežemiui (1216 10) sostą paveldėjusio Henriko III regentas chartiją pripažino. Liudvikas, pralaimėjęs karaliaus šalininkams prie Linkolno, 1217 09 pasirašė taiką. Dėl Henriko III nesugebėjimo valdyti baronai 1258 parengė dar labiau karaliaus valdžią ribojančią programą (Oksfordo provizijas), kurią 1261 Henrikas III atmetė. S. de Montfort’o vadovaujami baronai sukilo, 1264 05 mūšyje prie Leweso karalių paėmė į nelaisvę. Faktišku valdovu tapęs S. de Montfort’as daugeliui grafysčių ir miestų suteikė atstovavimo parlamente teises. 1265 08 04 pralaimėjęs sosto įpėdiniui Eduardui (nuo 1272 karalius Eduardas I) Eveshamo mūšį S. de Montfort’as pateko į nelaisvę ir buvo nužudytas; baronų partija suskilo. Kenilwortho ediktu (1266) ir Marlborough statutu (1267) Henrikas III daugelį baronų reikalavimų patenkino.
1104