Bárta, prūsų bartų žemė Priegliaus intako Alnos dešiniajame krante. Pirmą kartą minima 1249–69 rašytose Danijos karalių žemės knygose. Kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis Bartą skirstė į Didžiąją ir Mažąją, arba Plikąją (Dusburgiečio kronika). Lenkų istoriko H. Łowmiańskio apskaičiavimu, 13–14 a. joje gyveno 17 000 žmonių. Svarbiausios pilys: Bartos centras Girdava, Vaistotepilis, Valevona. 1240–49 Bartą užkariavo Vokiečių ordinas, pasistatė keletą pilių. Svarbiausios: prūsų pilių vietoje pastatytos Girdavos, Barštyno, Rešliaus pilys. Vėliau, kad apsigintų nuo lietuvių puolimų, kryžiuočiai Bartoje, ypač jos rytinėje dalyje, pastatė savo pilių ir pilaičių: Nordenburgo, Angerburgo, Bartų, Rastenburgo, Seehesten (Zėhesteno) ir kitas. Algirdo ir Kęstučio vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė 14 a. 6–7 dešimtmetyje ir 8 dešimtmečio pradžioje kelis kartus jas puolė. Aplink pilis ilgainiui išaugo Prūsijos vokiečių miestai.
baltai 11–12 amžiuje
Į Bartą atsikėlė ne tik vokiečių, bet ir lenkų (iš Mazovijos, arba Mozūrijos, srities) kolonistų. Bartos pietinė dalis vėliau įėjo į Prūsijos valstybės Mozūrijos sritį.
-Didžioji Barta; -Mažoji Barta; -Plikoji Barta
1777
415