bártai, prūsų gentis, gyvenusi Bartoje. Kultūra ir kalba artimi kitoms prūsų gentims – sembams, notangams ir varmiams. Dalyvavo Pirmajame prūsų sukilime (1242–49) ir Didžiajame prūsų sukilime (1260–74) prieš kryžiuočius (per pastarąjį sukilimą bartams vadovavo Dyvanas). Po sukilimų dalį bartų vokiečiai iškeldino į Pagudę, dalis jų, gelbėdamiesi nuo kryžiuočių vergovės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio padedami, persikėlė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gardino, Lydos, Medininkų, Slanimo, Valkavisko apylinkes. Šiauriniai ir rytiniai bartai (veikiausiai dauguma) tapo lietuvininkais, jų žemės įėjo į Mažąją Lietuvą. Likusieji Bartoje 16–17 a. suvokietėjo, kai kurie sulenkėjo (virto mozūrais). Didžiojoje Lietuvoje apsigyvenusių bartų teritorijoje, Lydos apskrityje, ne vėliau kaip 14 a. antroje pusėje buvo įkurtas Bartų valsčius su Panemunės, Pelesos, Skalvių ir Aradnos vaitystėmis. 1503 minima Bartų apskritis (pavietas).
baltai 11–12 a.
bartės papuošalai iš 13–15 a. kapinyno Bartoje
18 a. buvo Bartų seniūnija. Žirmūnų, Rodūnios, Pelesos apylinkių (Gardino žemė) bartai ilgai išlaikė savitą kultūrą, šimtmečius save vadino bartais; Nemuno aukštupio kairiajame krante išliko su bartų tautovardžiu susijusių vietovardžių, pavardžių.
1777