batimètriniai žemlapiai (gr. bathys – gilus + metron – matas), vandens telkinių (vandenynų, jūrų, ežerų, tvenkinių) duburio povandeninės dalies (dubens) paviršių vaizduojantys žemėlapiai. Reljefo pokyčiai juose atvaizduojami vienodo gylio vietas jungiančiomis kontūrinėmis linijomis (izobatomis) arba spalvomis.
Izobatos, kurias skiria didesni tarpai, rodo tolygų, o esančios arčiau viena kitos – statų reljefo nuolydį. Telkinio gylį dažniausiai rodo spalvos intensyvumas: šviesiai mėlyna spalva vaizduoja seklumą, tamsiai mėlyna – gelmę; didėjant gyliui plotai tarp izobatų spalvinami vis intensyvesne melsva spalva. Izobatos sudaromos interpoliuojant tarp išmatuotų gylio taškų, jų laiptas (pvz., kas 1, 5, 10, 50 ar daugiau metrų) priklauso nuo telkinio dydžio (vandenynuose didesnis, ežeruose mažesnis). Gali būti vaizduojami ir tiksliai nustatytų gylių taškai su nurodytomis gylių reikšmėmis. Nedidelių objektų sudaromi batimetriniai planai ir schemos. Pagal batimetrinių žemėlapių duomenis galima sudaryti vandens telkinių batigrafines ir tūrių kreives, leidžiančias įvertinti telkinio vandens paviršiaus ploto ir jame sukaupto vandens tūrio (esant skirtingam vandens lygiui) kitimą.
Didžiulio ežero batimetrinio žemėlapio fragmentas (Lietuvos erdvinės informacijos portalas www.geoportal.lt, 2023)
Batimetrinių žemėlapių tikslumas tiesiogiai priklauso nuo vandens telkinyje išmatuotų gylių vietų skaičiaus, todėl dažnai tokie žemėlapiai rodo tik gylių tendencijas viena ar kita kryptimi bei giliausias ir sekliausias vietas. Batimetriniuose žemėlapiuose pateikti gyliai gali keistis dėl telkinio vandens lygio sezoninių svyravimų.
Batimetriniai matavimai atliekami specialiais prietaisais: batimetrais, lotais (praeityje buvo matuojami virvėmis su svarmenimis). Dabartiniai skaitmeniniai batimetriniai žemėlapiai sudaromi naudojant echolotus (sonarus), kurie siunčia garsinius signalus ir realiuoju laiku ekrane pateikia duomenis apie gylį, dugno kontūrą, struktūrą, augaliją.
Batimetrinius žemėlapius ir planus naudoja buriuotojai, nardytojai, žvejai, jų duomenys naudojami pažinimui ir edukacijai, ežerų ir tvenkinių tvarkymui, moksliniams ir povandeniniams tyrimams.
Lietuvos vidaus vandenų (didžiausių ežerų, tvenkinių, Kauno ir Kuršių marių bei dalies Baltijos jūros pakrantės) batimetrinius duomenis galima peržiūrėti (nuo 2012) Lietuvos erdvinės informacijos portalo žemėlapių naršyklėje; jie nuolat pildomi ir tikslinami remiantis naujausiais gylių duomenimis. Batimetriniai duomenys parengti susisteminus ir vektorizavus Gamtos tyrimų centro, Vytauto Didžiojo universiteto, Vidaus vandens kelių direkcijos, Aplinkos apsaugos agentūros bei GIS-Centro sukauptą medžiagą (batimetrinius planus, schemas); duomenų rinkinį portale sukūrė portalo tvarkytojai. Šie gylių duomenys pasiekiami Android operacinei sistemai skirtoje mobiliojoje programėlėje Gylis.
Istorija
pirmojo Lietuvoje sudaryto batimetrinio plano (Drūkšių ežero) kopija (Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas)
Pirmieji detalūs Lietuvos vandens telkinių batimetriniai matavimai atlikti 20 a. pradžioje (1910 sudarytas Drūkšių ežero batimetrinis planas). Vėliau daugelio Lietuvos ežerų batimetrinius matavimus atliko ežerotyrininkai K. Bieliukas, V. Chomskis (jo sukauptas batimetrinių žemėlapių rinkinys saugomas Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje), K. Kilkus. Sovietmečiu daugelio stambesnių Lietuvos ežerų batimetrinius tyrimus vykdė Respublikinis vandens ūkio projektavimo institutas. Nuo 2010 Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos (iki 2018 Lietuvos edukologijos universitetas) geografijos specialybės studentai vykdo batimetrinių planų skaitmeninimo projektą (darbų vadovas Marijus Pileckas). Iki 21 a. 3 dešimtmečio pradžios batimetriškai ištirta daugiau nei 800 šalies ežerų.
-batimetrinis žemėlapis; -batimetrija