batiskafas Pisces-7 (Kanada)
Piccardo batiskafas Trieste: 1 – priekis, 2 – tiltelis, 3 – laivasraigčiai, 4 – kvėpuojamasis vamzdelis, 5 – įlipimo šachtos antstatas, 6 – liukas, 7 – kietojo balasto išmetimo įtaisai, 8 – užpakalinė dalis, 9 – kilis, 10 – kietojo balasto bunkerio dangtis su elektromagnetine sklende, 11 – iliuminatorius, 12 – gondola, 13 – benzino pripildyti rezervuarai
batiskãfas (gr. bathys – gilus + skaphos – laivas), giliavandenis autonominis savaeigis aparatas okeanografiniams ir kitiems tyrimams. Sudarytas iš apie 15 m ilgio lengvo korpuso (plūdės), pripildyto lengvesnės už vandenį medžiagos (paprastai benzino), ir apie 2 m skersmens rutulio formos plieninės gondolos. Jos sienelės storis apie 90 mm. Plūdėje įrengti balasto rezervuarai ir akumuliatorių baterijos. Gondoloje būna įgula, valdymo aparatūra, oro regeneravimo sistema, radijo stotis (ryšiui, kai batiskafas iškilęs virš vandens), ultragarsinis telefonas, televizijos kamera, fotografavimo ir mokslinio tyrimo aparatūra. Korpuso išorėje sumontuoti elektros varikliai su laivasraigčiais ir šviestuvai. Batiskafe dar būna grunto pavyzdžių ėmimo įrenginių, nuotoliniu būdu valdomų manipuliatorių povandeniniams darbams. Batiskafas grimzta ir kyla keičiant jo plūdrumą – į plūdės galuose esančius oro rezervuarus pripilant vandens arba jį išsiurbiant bei išmetant kietąjį balastą (paprastai metalo šratus).
Pirmąjį batiskafą 1948 Belgijoje pastatė Šveicarijos mokslininkas Augusteʼas Piccardas. 1953 jis su sūnumi Jacquesu patobulintu batiskafu Trieste nusileido į 3150 m gylį. 1960 J. Piccardas ir Donas Walshas šiuo batiskafu (su pakeista gondola) pasiekė Ramiojo vandenyno Marianų lovio dugną (10 916 m).