Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
baudžiamàsis kòdeksas, susistemintas įstatyminis aktas, nustatantis baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir ribas, visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų požymius ir bausmes.
Baudžiamojo kodekso sandara
Baudžiamąjį kodeksą dažniausiai sudaro dvi dalys: bendroji ir specialioji. Bendrosios dalies paskirtis – nustatyti bendruosius atsakomybės ir bausmės skyrimo, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės pagrindus bei sąlygas. Specialiosios dalies straipsniai nustato atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas. Pirmuosiuose specialiosios dalies skyriuose numatoma toje valstybėje svarbiausių gėrių apsauga. Bendroji ir specialioji dalys gali būti suskirstytos į skyrius (knygas, skirsnius), straipsnius, dalis, punktus. Greta baudžiamojo kodekso, daugelyje Vakarų Europos valstybių galioja kariniai baudžiamieji kodeksai, baudžiamasis transporto ir kiti įstatymai.
Žymiausi baudžiamieji kodeksai
Žymiausi Vakarų Europos baudžiamieji kodeksai: 1810 Prancūzijos (Napoleono), 1871 Vokietijos. Prancūzijos 1810 baudžiamąjį kodeksą (Code pénal, įsigaliojo 1811) sudarė Įvadiniai nuostatai (5 straipsniai) ir 4 knygos. Įvadiniai nuostatai bei 1 ir 2 knygos buvo skirtos bendrosioms baudžiamosios teisės sąvokoms ir principams. Nusikalstamos veikos suskirstytos į nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas. 3 knyga buvo skirta Specialiosios dalies baudžiamosios teisės normoms. Nusikaltimai ir nusižengimai suskirstyti į pažeidžiančius viešuosius (nusikaltimai valstybės saugumui, konstitucijai, visuomenės taikai, tai yra dokumentų klastojimai, nusikalstamų susivienijimų kūrimas, pareiginiai ir doroviniai nusikaltimai) ir privačių asmenų (vagystės, sukčiavimas, turto gadinimas ar naikinimas ir kita) interesus. 4 knygoje esantys draudimai ir sankcijos buvo ne baudžiamojo, o administracinio pobūdžio. Už nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas buvo taikomos kriminalinės, taisomosios (įkalinimas, piniginė bauda) ir policinės (areštas, daiktų konfiskavimas) bausmės. Prancūzijos 1810 baudžiamasis kodeksas numatė kankinamąsias ir gėdinamąsias bausmes (rankos nukirtimą, įspaudavimą, vadinamąją civilinę mirtį – politinių, turtinių ir kitų teisių atėmimą). Šios bausmės, kaip prieštaraujančios demokratiniams teisės principams, panaikintos 19 amžiaus viduryje. Papildytas ir pakeistas (mirties bausmė panaikinta 1981) Prancūzijos 1810 baudžiamasis kodeksas galiojo iki 1994. Jis tapo pavyzdžiu Belgijos, Brazilijos, Meksikos, Italijos, Ispanijos, Nyderlandų, Portugalijos, Šveicarijos baudžiamiesiems kodeksams.
Vokietijos 1871 baudžiamąjį kodeksą (Strafgesetzbuch, įsigaliojo 1872) sudarė Įvadiniai nuostatai ir dvi knygos. Įvadiniuose nuostatuose atribojami nusikaltimai, nusižengimai ir pažaidos. Bausmių sistemą sudarė: mirties bausmė (skiriama dviem atvejais – už Vokietijos imperatoriaus ar sąjunginės valstybės monarcho nužudymą ir už iš anksto suplanuotą nužudymą), laisvės atėmimo rūšys (tvirtovė, kalėjimas ir kita), bauda, turto konfiskavimas ir teisių apribojimas. 1871 Vokietijos baudžiamasis kodeksas nenumatė kūno bausmių. Nuteistajam iškalėjus 2/3 skirto laiko teismas galėjo taikyti lygtinį atleidimą nuo bausmės. 1949 panaikinta mirties bausmė. Su pakeitimais šis Vokietijos baudžiamasis kodeksas galiojo iki 1975. Klaipėdos krašte galiojo iki 1940.
Baudžiamasis kodeksas Lietuvoje
Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu (1918–40) baudžiamasis kodeksas nebuvo parengtas. Galiojo Rusijos Baudžiamasis statutas (1903). 1961 LSSR Aukščiausioji Taryba, remdamasi 1958 SSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindais, priėmė LSSR baudžiamąjį kodeksą. Jį sudarė Bendroji (5 skirsniai, 61 straipsnis) ir Specialioji dalys (11 skirsnių, 221 straipsnis). Baudžiamieji įstatymai buvo orientuoti į tam tikrų socialinių grupių interesų gynimą. SSKP narys kriminaline bausme galėjo būti nubaustas tik pašalinus jį iš partijos. Asmens, padariusio nusikaltimą, bausmės klausimą neretai spręsdavo ne teisėsaugos institucijos, o komunistų partijos komitetas. Sankcijos už nusikaltimus valstybinei ir visuomeninei nuosavybei buvo griežtesnės už tas pačias veikas, padarytas asmeninei nuosavybei. Atkūrus nepriklausomybę baudžiamasis kodeksas buvo keičiamas ir pildomas. Bendrojoje dalyje pakeista ir papildyta daugiau kaip 75 % straipsnių, specialiojoje dalyje – daugiau kaip 90 %. Bausmės skirstomos į pagrindines – laisvės atėmimas iki gyvos galvos (mirties bausmė panaikinta 1999), laisvės atėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo, bauda – ir papildomas – turto konfiskavimas, bauda, teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
1994 sudaryta darbo grupė naujam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projektui rengti. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas priimtas 2000 09 26 (įsigaliojo 2003 05 01). 2000 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Jame apibrėžta, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, nustatytos bausmės, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonės už kodekse numatytas veikas, baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos, taip pat pagrindai ir sąlygos, kuriais atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, numatytos priverčiamosios medicininės priemonės. 2000 Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra naujos struktūros.
Sankcijos išdėstytos nuo švelniausios iki griežčiausios. Bausmės neskirstomos į pagrindines ir papildomąsias, įvestos naujos bausmių rūšys (viešųjų teisių atėmimas, viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas). Numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė.
Prancūzijos baudžiamasis kodeksas; Vokietijos baudžiamasis kodeksas
1553