Baudžiamàsis statùtas (Ugolovnoje uloženije), Rusijos imperijos baudžiamasis kodeksas, priimtas 1903.
Parengimas
Pradėtas rengti 1881 žymiausių Rusijos teisininkų; remtasi Europos valstybių patirtimi. Baudžiamasis statutas pasižymėjo racionalia sistema, tikslia terminija, aiškia kalba, bauginimo ir individualios prevencijos derinimu.
Sandara
Baudžiamąjį statutą sudarė Bendroji (1 skyrius) ir Ypatingoji (36 skyriai) dalys. Bendrąją dalį sudarė 72 straipsniai, kuriuose nustatytas baudžiamųjų įstatymų galiojimas laiko ir teritorijos atžvilgiu, pagrindinių ir papildomų bausmių rūšys, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, kaltės formos, nusikaltimo padarymo stadijos, bendrininkavimo klausimai. Bausmės skyrimas paliktas teisėjo ar teisėjų kolegijos nuožiūrai. Nusikalstamos veikos skirstytos į sunkius nusikaltimus, už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė, katorga ar ištrėmimas, nusikaltimus, už kuriuos baudžiama įkalinimu pataisos namuose, tvirtovėje ar kalėjime, ir nusižengimus, gresiančius areštu ar pinigine bauda. Ypatingąją dalį sudarė daugiau kaip 600 straipsnių.
Galiojimas
Baudžiamąjį statutą buvo numatyta įvesti visoje Rusijos imperijos teritorijoje. Baudžiamasis statutas buvo laikomas per daug liberaliu, todėl iki 1906 įsigaliojo tik pirmieji 2 skyriai (apie valstybinius ir religinius nusikaltimus, priešinimąsi teisingumui) ir straipsniai apie bendrąsias nusikaltimų ir bausmių nuostatas. Likusios Baudžiamojo statuto dalies tekstas viešai neskelbtas, įsigaliojimas buvo atidėtas (įtakos turėjo prasidėjęs revoliucinis judėjimas, vėliau Pirmasis pasaulinis karas ir Spalio perversmas 1917).
Baudžiamasis statutas Lietuvoje
Lietuvoje Baudžiamasis statutas įvestas Vokietijos okupacijos laikotarpiu. 1919 Lietuvos vyriausybė paliko Statutą galioti, tik nurodė negaliojančius straipsnius ir pakeitė bausmių sistemą. Vietoj mirties bausmės, katorgos ir ištrėmimo buvo skiriamas sunkiųjų darbų kalėjimas, o vietoj tvirtovės kalėjimo – paprastas kalėjimas.
1924 piniginės baudos buvo pakeistos (vietoj 1 rb įvesta 5 Lt bauda); nurodyta, kad taikos teisėjas (vėliau apylinkės) gali bausti iki 2500 Lt, o apygardos teismas – iki 25 000 Lt bauda. Atsakomybę už nusižengimus numatė Baudžiamasis statutas ir kiti įvairūs įstatymai (pvz., Darbo dienos ilgumo įstatymas, Spaudos įstatymas, Susirinkimų įstatymas, Muitinių įstatai ir kiti).
1920 vėl įvesta mirties bausmė, 1928 – lygtinis atleidimas, taikytas už lengvesnius nusikaltimus. Baudžiamasis statutas, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės ir visuomenės interesus, ne kartą buvo keičiamas.
Be Baudžiamojo statuto, galiojo ir kiti baudžiamosios teisės aktai: Ypatingi valstybės apsaugos įstatai (1919), Tautai ir valstybei saugoti įstatymas (1934), Klaipėdos krašte – 1871 Vokietijos baudžiamasis kodeksas. Baudžiamasis statutas galiojo iki 1940 ir buvo nepriklausomos Lietuvos baudžiamosios teisės pagrindinis šaltinis.
1553