baudžiamóji poltika, valstybės vidaus politikos sudedamoji dalis, kurios paskirtis yra baudžiamųjų įstatymų pagrindu apsaugoti gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Baudžiamosios politikos pagrindiniai principai: lygybės, teisėtumo, humanizmo, atsakomybės neišvengiamumo, asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizacijos, visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimo kaltinamojo naudai, bausmės ekonomijos ir kiti. Baudžiamoji politika priklauso nuo nusikalstamumo būklės ir dinamikos, valstybės ekonominės raidos, teisės tradicijų ir papročių, tarptautinės teisės reikalavimų. Nusikalstamumas vertinamas kaip socialinis reiškinys. Jam mažinti valstybė taiko įvairias baudžiamosios teisės priemones ir metodus (pvz., pavojingų veikų kriminalizacija ir dekriminalizacija, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, bausmių struktūra, rūšys, bausmių ribos, alternatyvios bausmės ir kita). Dabartinę baudžiamosios politikos sampratą 19 amžiaus pabaigoje suformulavo vokiečių teisininkas P. J. A. Feuerbachas.
Lietuvoje baudžiamoji politika remiasi įbauginimo ir galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijomis.