baudžiamóji téisė, teisės šaka; visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kurie atsiranda padarius nusikalstamą veiką, skiriant bausmę ar taikant kitas poveikio priemones, atleidžiant nuo bausmės ar ją sušvelninant. Baudžiamosios teisės normų paskirtis – apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tikrą visuomeninių santykių grupę. Baudžiamoji teisė apibrėžia nusikalstamas veikas ir bausmes už jų padarymą. Teisės pažeidėjui padarius nusikalstamą veiką baudžiamoji teisė numato tam tikrus asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymus. Baudžiamosios teisės normos taikomos griežtai laikantis jose apibrėžtų reikalavimų ir užtikrinamos valstybės prievarta. Daugelio Europos valstybių baudžiamoji teisė kodifikuota (kodifikacija).
LIETUVOJE rašytinė baudžiamoji teisė atsirado iš paprotinės teisės. Baudžiamosios teisės normų buvo kunigaikščių raštuose ir privilegijose. Miestuose, kuriems buvo suteikta Magdeburgo teisė, sprendžiant baudžiamąsias bylas buvo taikomas Saksų veidrodis ir Magdeburgo teisė. Seniausias baudžiamosios teisės normų rinkinys buvo Kazimiero teisynas (1468). Jame nurodoma, kaip spręsti baudžiamąsias bylas dėl vagystės, nustatytos bausmės už kai kuriuos nusikaltimus. Teisyne pripažįstama, kad nusikaltimu daroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir visuomenei, stengiamasi individualizuoti nusikaltimą padariusio asmens atsakomybę, aptariami kai kurie nusikaltimo bendrininkų atsakomybės klausimai. Skiriant bausmes turėjo reikšmės, ar vagystė padaryta pirmąkart ar pakartotinai, kaltininkas pasiturintis ar beturtis. Baudžiamosios teisės normos išdėstytos Lietuvos Statute. Jame aptartos nusikaltimo ir bausmių sąvokos. Skriauda nukentėjusiajam ir žala valstybei buvo nusikaltimo pagrindiniai požymiai. Bausmė suprantama kaip nusikaltėliui skirtas kentėjimas. 1588 Lietuvos Statute nustatyti būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo ir kiti institutai, lengvinančios ir sunkinančios baudžiamąją atsakomybę aplinkybės, bausmės individualizacijos principas. 1529 Lietuvos Statutas labiau gynė feodalinės diduomenės (ponų) interesus, 1566 ir 1588 – visos bajorijos. Bausmės buvo diferencijuojamos pagal tai, kam padaryta žala ir kas ją padarė. Nuo 1840 Lietuvoje taikyti Rusijos imperijos baudžiamieji įstatymai: Kriminalinių ir pataisomųjų bausmių statutas (1845), Baudžiamieji nuostatai (Ugolovnoje uloženije 1845), Nuostatai apie taikos teisėjų skiriamas bausmes (1864), dalis Baudžiamojo statuto (1903) skyrių. Karininkų baudžiamoji atsakomybė buvo reguliuojama specialiu statutu (Voinskij ustav o nakazanijach 1869). Kaizerinės okupacijos laikotarpiu (1915–18) visiškai įsigaliojo 1903 Rusijos baudžiamasis statutas. 1919 Lietuvos vyriausybė paliko jį toliau galioti (su pataisomis). Statutą papildė Ypatingi valstybės apsaugos įstatai (1919), Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams arba jų padėjėjams bausti įstatymas (1929), Tautai ir valstybei saugoti įstatymas (1934) ir kiti. Klaipėdos krašte galiojo 1871 Vokietijos baudžiamasis kodeksas, Seimelio priimti baudžiamieji įstatymai, Vilniaus krašte – Lenkijos baudžiamieji įstatymai. 1940 sovietų valdžia okupuotoje Lietuvoje įteisino grįžtamąjį įstatymų galiojimą, tai yra nustatė baudžiamąją atsakomybę už dalyvavimą politinėje veikloje ir už tam tikrų pareigų (teisėjo, prokuroro, policininko ir kitų) vykdymą Lietuvos Respublikoje. Už kai kurias veikas, Lietuvoje nelaikytas nusikaltimais, taikė mirties bausmę arba ilgalaikį laisvės atėmimą. Nacių okupacijos laikotarpiu (1941–44) teismai privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, tačiau baudžiamoji teisė negaliojo vokiečiams ir žydams. Kariuomenė ir policija galėjo nubausti bet kurį Lietuvos gyventoją vadovaudamasi savo instrukcijomis ar įsakymais, apeidama Lietuvoje veikiančius teismus. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje 1950 pratęstas 1926 Rusijos baudžiamasis kodeksas (įvesto 1940) galiojimas. Sugriežtinta atsakomybė už kėsinimąsi į valstybės nuosavybę. Remiantis SSRS konstitucija, 1958 buvo priimti 3 pagrindiniai aktai: SSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindai, Įstatymas apie valstybinius nusikaltimus, Įstatymas apie karo nusikaltimus. Kiekviena respublika turėjo teisę parengti savo baudžiamąjį kodeksą, kurį (be esminių pakeitimų) sudarė Baudžiamųjų įstatymų pagrindai (baudžiamojo kodekso bendroji dalis) ir įstatymai apie valstybinius ir karo nusikaltimus (baudžiamojo kodekso specialioji dalis). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paliktas galioti 1961 Baudžiamasis kodeksas su pataisymais ir pakeitimais. 2000 priimtas naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (įsigaliojo 2003).