baudžiáuninkai, į baudžiavą patekę valstiečiai.
7–10 a. jų atsirado Vakarų ir Vidurio Europos šalyse, o 14–15 a. jais tapo dauguma Rytų Europos valstiečių.
Teisiškai baudžiauninkai buvo ne žemės savininkai, o tik feodalo žemės sklypo naudotojai. Senjoras galėjo disponuoti jų darbu, turtu ir asmeniu. Jo teisės į baudžiauninkus įvairiose šalyse ir skirtingais laikotarpiais buvo nevienodos. Pvz., dauguma 10–15 a., t. y. baudžiavos vyravimo laikotarpio, Vakarų Europos baudžiauninkų savo ponui dažniausia davė tik duoklę natūra ir mokėjo piniginę rinkliavą, o 17 a.–19 a. pirmos pusės Rusijos baudžiavininkai galėjo kiekvieną baudžiauninkų šeimos narį atskirai parduoti.
Lietuvoje
Lietuvoje, manoma, jau 12–13 a. buvo baudžiauninkų arba artimų jiems savo padėtimi valstiečių: bernų, įsikeitėlių, kaimynų. 15 a. dauguma bajorų valdų valstiečių (ir veldamai) tapo baudžiauninkais. Per 16 a. Valakų reformą jais tapo ir valstybinių bei bažnytinių valdų valstiečiai. Didžiojoje Lietuvoje baudžiauninkų neliko po 1861, Mažojoje Lietuvoje – po 1807 valstiečių reformos.