baũdžiava, feodalo teisė naudotis priverstiniu jam priklausančio valstiečio (baudžiauninkai) darbu, turtu ir asmeniu. Kai kuriose šalyse įvairiais laikotarpiais šią teisę papildė draudimas valstiečiui pasitraukti nuo žemės, jo pilietinio veiksnumo, orumo varžymai (senjoro teisė į dalį, išmaros atveju – į visą valstiečio palikimą, teisė bausti valstietį fizinėmis bausmėmis, pirmosios nakties teisė ir kita).
Daugumoje Rytų šalių baudžiava nebuvo paplitusi (išskyrus kai kurias jos apraiškas Irane ir gretimose šalyse, Japonijoje).
Europoje baudžiava atsirado ankstyvaisiais viduriniais amžiais vergams suteikus dalinę laisvę (libertinai) arba laisvuosius bendruomenininkus pavertus iš dalies priklausomais (servai, kolonai, vilanai, remensai). Vidurio ir Vakarų Europoje jau 7–9 a. daugelio valstiečių priklausomybė nuo senjorų buvo paveldima. Iš Vakarų Europos daugiausia baudžiauninkų buvo Prancūzijoje, o Švedijoje, Norvegijoje jų iš viso nebuvo.
10–15 a. Vakarų Europoje (išskyrus Vidurio Angliją) ne taip kaip Rytų Europoje baudžiava buvo menkai susijusi su priverstiniu nemokamu darbu (lažas). Vyravo natūrinė (duoklė) arba piniginė (činšas) renta; 13–15 a. dauguma valstiečių nuo jų atleista. 15–18 a. Vakarų Europoje baudžiava galutinai išnyko, o Rytų ir Vidurio Europoje 14–15 a. tapo vyraujančia ūkinių santykių forma. Dalis tyrinėtojų tai sieja su Rytų ir Vidurio Europos šalių miestų ir vidaus rinkos plėtra, dalis – su Vakarų Europos amatų ir pramonės plėtra (dėl to labai padidėjo grūdų ir kitų žemės ūkio produktų įvežimas iš Rytų Europos).
Jau 13 a. baudžiava plito Vokiečių ordino valdose, 14 a. Lenkijoje, 15–16 a. įsivyravo Meklenburge, Pomeranijoje, Holšteine, Livonijoje, Vengrijoje, Rusijoje (valstybės mastu pradėta įtvirtinti 1497, baigta 1649; 18 a. visi valstiečiai buvo baudžiauninkai), 16–17 a. Čekijoje ir Osmanų imperijos užgrobtose Balkanų pusiasalio šalyse. Šiuose kraštuose baudžiauninkais tapo dauguma valstiečių. Lažas buvo padidintas iki 6 dienų per savaitę (dirbo vienas darbingas šeimos narys), valstiečiai neteko beveik visų asmeninių teisių, o dalis ir žemės.
Baudžiavos plitimą ribojo ne tik kapitalistinių santykių plėtra, bet ir pačių valstiečių priešinimasis (Bolotnikovo sukilimas, Bulavino sukilimas, Razino sukilimas). 18–19 a. ir Rytų bei Vidurio Europoje baudžiavą pradėta riboti. 1781 ji oficialiai panaikinta Čekijoje, 1785 Vengrijoje, 1788 Danijoje, per Napoleono I karus daugelyje Vokietijos valstybių, 1861 Rusijoje, 1864 Rumunijoje.
283
Lietuvoje
Lietuvoje baudžiava atsirado klostantis feodaliniams santykiams, ją įtvirtino valstybės valdžia. 12–13 a. savo padėtimi artimi baudžiauninkams buvo kai kurie laisvieji bendruomenininkai (kaimynai, įsikeitėliai) ir gavę sau dirbti bandą (feodalo žemės sklypelį) patriarchaliniai vergai (bernai). Jie buvo praradę nuosavybę ir patekę į feodalų asmeninę priklausomybę. Nuo 14 a. pabaigos didieji kunigaikščiai ėmė dalyti valstiečius su jų ūkiais bajorams už karo tarnybą (veldamai), iki 15 a. vidurio tie valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais, dėl to 15 a. baudžiavinių santykių raida Lietuvoje buvo labai sparti. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje valstietis tik iš dalies priklausė nuo bajoro, o 15 a. formavosi visiškoji (administracinė, teisminė ir turtinė) priklausomybė. 1413 Horodlės privilegija patvirtino bajorų teisę turėti gautus veldamus be jokių sąlygų (jie virto tėvoniškiais).
1434 privilegija Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis bajorų naudai atsisakė tėvoninių veldamų produktų rentos (dėklos). Po jo kiekvienas didysis kunigaikštis atsisakydavo ir piniginės rentos (sidabrinės), atodirbio (šieno pjovimo), dalies viešųjų darbų (angarija). Susiklostė administracinis ir teisinis bajorų tėvonijų imunitetas. 1447 Kazimiero privilegija buvo uždrausta žemvaldžiams priimti iš kitų žemvaldžių pabėgusius valstiečius. Tuo buvo padėti vadinamosios neišeivystės pagrindai (neišeiviniai valstiečiai); įteisintas tėvoninis feodalų teismas savo valstiečiams veldamams ir tėvoniškiams. Bajorai didino valstiečiams atodirbio rentą ir pavertė ją reguliariu lažu. 16 a. pradžioje lažas (išskyrus Žemaitiją) tapo feodalinės rentos svarbiausia dalimi. Didžiojo kunigaikščio žemėse baudžiaviniai santykiai plėtojosi lėčiau.
16 a. antros pusės Valakų reforma galutinai panaikino valstiečių žemės nuosavybės liekanas, įtvirtino feodalinį jos monopolį, atskyrė bajorų ir valstiečių (baudžiauninkų) luomus; valstiečių žemė tapo didžiojo kunigaikščio nuosavybe. Baudžiauninkais paversti valstiečiai sudarė daugiau kaip 1/2 visų Lietuvos valstiečių. Įsigalėjo baudžiaviniai santykiai. Teisinei valstiečių priklausomybei nebeturėjo reikšmės feodalinės rentos formos – lažas, činšas, duoklė. Feodalinių prievolių reikalavimas nuo valstiečio kiemo (dūmas), kiemų grupės (tarnyba), darbinių gyvulių (žagrė) ir nuo dirbamosios žemės ploto (valakas) neleido įsigalėti baudžiauninkų pardavinėjimui be žemės. Žemaitijoje buvo mažiau lažininkų, daugiau išeivinių valstiečių negu Aukštaitijoje.
18 a. pabaigoje A. Tyzenhauzo valstybinėse valdose (ekonomija) vykdytomis ekonominėmis reformomis mėginta derinti baudžiavinį ūkininkavimą su rinkos ekonomikos santykiais. Švietimo idėjų veikiami inteligentai reikalavo panaikinti baudžiavą. Kai kurie dvarininkai (J. L. Chreptavičius, P. Bžostovskis) panaikino valstiečių lažą, padidino jų asmenines teises, bet nedavė realios žemės nuosavybės (Paulavos respublika).
1795 prijungus Lietuvą (be Užnemunės ir Klaipėdos krašto) prie Rusijos, baudžiava pasunkėjo. Prievolės, imamos nuo revizinio asmens, buvo įvestos ir Lietuvoje. Pradėta valstiečius pardavinėti be žemės. Valstiečiai turėjo atlikti sunkią rekrutų prievolę.
19 a. pirmoje pusėje, yrant baudžiaviniams santykiams, dauguma dvarininkų bandė kelti dvarų ūkį senais metodais (vartojo atodirbį, pusininkystę). Dalis dvarininkijos stengėsi pertvarkyti savo dvarus į ūkius, samdančius darbininkus, ir gauti daugiau pajamų, todėl siūlė paleisti valstiečius iš baudžiavos be žemės. Už baudžiavos panaikinimo svarstymą 1817 Vilniaus bajorų seimelis gavo griežtą Rusijos caro papeikimą.
1861 paskelbtas caro Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo (valstiečių reforma). Prasidėjus 1863–1864 sukilimui baudžiava Lietuvoje buvo naikinama radikaliau. 1863 03 13 įsaku caro valdžia panaikino buvusių baudžiauninkų tiesiogines prievoles dvarininkams, suteikė teisę išsipirkti žemę daliai laisvųjų žmonių, griežtai tikrino išperkamuosius raštus, tad dvarininkai negalėjo taip savavaliauti kaip kitose Rusijos imperijos gubernijose.
Užnemunėje (ji 1795–1807 priklausė Prūsijos karalystei) baudžiava buvo panaikinta 1807, bet skirtinę žemę reikėjo išpirkti. Dėl 1863–1864 sukilimo valstiečių žemė 1864 buvo pripažinta jų nuosavybe, panaikintos prievolės ir nesumokėti mokesčiai. Žemės gavo ir bežemiai valstiečiai, bet Rusijos valdžia kone dvigubai padidino mokesčius. Rinkos ekonomikos santykiai Užnemunėje, nevaržomi dalies mokesčių, 19 a. antroje pusėje plėtojosi sparčiau negu kitose Lietuvos dalyse.
Teritorijoje tarp Palangos ir Šventosios (ji 1819–1914 priklausė Kuršo gubernijai) baudžiava pradėta naikinti po 1819.
Vėliau susidariusiame Klaipėdos krašte užkariautojai kryžiuočiai jau nuo 13 a. kuršius, lietuvius vertė baudžiauninkais. Po nesėkmingo 1525–28 vakarų lietuvių ir prūsų sukilimo, kai buvo mėginta išsivaduoti iš baudžiavos, baudžiauninkais paversta ir nemažai laisvųjų bei pusiau laisvų valstiečių. Prūsiškoji žemės ūkio raida, vokiečių junkerių, kolonizacijos ir germanizacijos politika lėmė, kad 18 a. Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) daugiausia buvo valstiečiai lažininkai, vokiečių valstiečiai – činšininkai, turintys asmeninę laisvę; dalis jų tapo žemės savininkais. Klaipėdos krašte, kaip ir visoje Prūsijos valstybėje, baudžiava buvo naikinama ištisą 18 amžių – visiškai panaikinta 1807, nors liekanų išliko iki 19 a. vidurio.