bausmi výkdymo téisė, peniteñcinė téisė, viešosios teisės šaka, apimanti teisės normas, kurios nustato kriminalinių bausmių vykdymo bei atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Bausmių vykdymo teisės normų paskirtis – nustatyti tokią bausmės vykdymo ir atlikimo tvarką, kad atlikę bausmę nuteistieji savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Bausmių vykdymo teisė nustato bausmes vykdančių valstybės institucijų sistemą, jų kompetenciją, reglamentuoja procesines bausmių rūšių vykdymo taisykles, režimą, sąlygas, bausmių atlikimo pasibaigimo pagrindus ir tvarką, apibrėžia atliekančių bausmes nuteistųjų teisinę padėtį, jų pataisymo ir perauklėjimo pagrindines priemones, visuomenės prisidėjimo prie nuteistųjų pataisymo ir perauklėjimo formas, pagalbos asmenims, atlikusiems bausmę, teikimo tvarką, sąlygas ir kita. Bausmių vykdymo teisė remiasi teisėtumo, nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualumo ir visuomenės dalyvavimo nuteistųjų pataisos procese, teisingo ir pažangaus bausmių atlikimo principais.
Bausmių vykdymo teisę sudaro 2 pošakiai: nuteistųjų turtinių (reglamentuoja baudos, juridinių asmenų veiklos apribojimo, likvidavimo, turto konfiskacijos, teisės dirbti tam tikrą darbą, eiti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla atėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas) ir asmeninių (reglamentuoja viešųjų darbų, arešto, laisvės apribojimo, laisvės atėmimo bausmių vykdymo pataisos įstaigose, atvirosiose kolonijose, kalėjimuose tvarką ir sąlygas) teisių apribojimo.
Kaip teisės šaka bausmių vykdymo teisė pradėjo formuotis 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje Vakarų Europoje.
Lietuvoje bausmių vykdymo teisės normos įtvirtintos Bausmių vykdymo kodekse (2002, įsigaliojo 2003).