bazáltas (lot. basaltes), vulkaninė bazinė uoliena. Susideda iš vulkaninio stiklo, mikrolitų, be to, jame būna plagioklazo, pirokseno, olivino kristalų. Struktūra vitrofyrinė, kriptokristalinė, porfyrinė. Tekstūra tolygi. Juodas, tamsiai pilkas. Pagal cheminę ir mineralinę sudėtį skiriamas pikrobazaltas, trachibazaltas, šarminis bazaltas, toleitas, okeanitas, havaitas, olivininis bazaltas, anortitinis bazaltas, augitinis bazaltas, nefelininis bazaltas, pagal tektonines susidarymo sąlygas – vandenyno vidurio kalnagūbrių bazaltas, salų lankų bazaltas, plokščių vidurio bazaltas. Kristalinės bazalto sudėties uolienos yra diabazas, doleritas, gabras. Metamorfizuotas bazaltas virsta spilitu, amfibolitu. Bazaltinė lava susidaro lydantis apatinei plutai ir mantijai nuo keliolikos iki kelių šimtų kilometrų gylyje. Bazalto geologinių kūnų forma: srautai, dangos, daikos, silės, gyslos. Bazalto yra Žemės plutoje, jis dengia didelę dalį Pasaulinio vandenyno dugno, Mėnulio, Marso ir kitų planetų paviršiaus.
bazalto kolonos (Žaliasis Kyšulys)
Žemynuose bazaltai sudaro vulkaninius plokščiakalnius ir plynaukštes iki kelių šimtų tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto (Dekano plokščiakalnis Indijoje, Karroo plynaukštės Pietų Afrikoje, Paranos plynaukštė Pietų Amerikoje). Naudojamas statyboje, skulptūrai, t. p. rūgštims atsparių indų, vamzdžių, elektros izoliatorių gamybai. Lietuvos kristaliniame pamate yra metamorfizuoto bazalto kūnų.
2916