bazės

bãzės, šarminės prigimties medžiagos, gebančios vandeniniuose tirpaluose atskelti hidroksido jonus OH^–. Didžiausią grupę sudaro bazės, kuriose metalų jonai yra susijungę su vienu ar keliais OH^– jonais; jos vadinamos hidroksidais. Bazes neutralizuoja rūgštis, nes OH^– jonas prisijungia rūgšties vandenilio joną H⁺ ir susidaro H₂O (neutrali medžiaga). Bazės skirstomos į neorganines (amoniako ir metalų hidroksidai) ir organines (aminai, piridino dariniai), į stiprias (jos vandenyje disocijuoja visiškai) ir silpnas (vandenyje disocijuoja tik iš dalies). Šarminių ir šarminių žemių metalų hidroksidai yra stiprios bazės, dauguma organinių bazių – silpnos. Bazių, kaip vandeniniuose tirpaluose disocijuojančių medžiagų, apibrėžimas yra kilęs iš S. A. Arrhenijaus sukurtos elektrolitinės disociacijos teorijos. Pagal rūgščių ir bazių šiuolaikines teorijas bazės yra medžiagos, galinčios prisijungti protoną (protonų akceptoriai), arba daleles, kurios gali atiduoti elektronų porą ir sudaryti kovalentinį ryšį (elektronų poros donorai). Bazinės medžiagos buvo žinomos senovėje kaip turinčios rūgštims priešingų savybių (gebančios jas neutralizuoti), keičiančios augalinių pigmentų spalvą, tirpinančios aliejų. 9–10 a. žmonės išmoko pasigaminti natrio ir kalio šarmus. Bazių terminą pirmasis pavartojo 1744 Guillaumeʼas-François Rouelle’is (Prancūzija), prie bazių priskirdamas šarmus, vadinamas šarmines žemes, ir metalus.