bazilskas (senovės graikų basiliscos – karaliukas), padavimų fantastinė būtybė – chimerinė pabaisa. Vaizduojamas kaip paukštis (dažniausiai gaidys) žibančiomis akimis, skiautere, drakono arba gaidžio sparnais ir kojomis, gyvatės liemeniu, driežo uodega, kurios galas yra trikampės formos arba su trimis spygliais, arba kaip slibinas. Bestiariumuose aprašomas kaip pavaldinių itin gerbiama karūnuota gyvatė, su liūtu ir drakonu kovojanti prieš Kristų. Blogio įsikūnijimas, gali nužudyti žmogų vien kvėpavimu (alsuoja ugnimi ir viską aplinkui degina) ar žvilgsniu. Viduriniais amžiais sietas su geismu, gašlumu, mirtina nuodėme ir liga (15 a. pabaigoje sifilis laikytas bazilisko nuodų sukelta liga). Daugelio tautų legendose minimas kaip viską žudantis turtų saugotojas. Anot kai kurių padavimų, baziliską nužudė jaunikaitis, iš jo vaduodamas savo mylimąją arba gindamas savo kraštą. Baroko šaltiniuose rašoma, kad baziliską galima nužudyti veidrodžiu nukreipus jo žvilgsnį į jį patį.
baziliskas (Melchioras Lorchas, apie 1527–po 1583)
Anot Plinijaus Vyresniojo Gamtos istorijos (Naturalis Historia, parašyta 77, išspausdinta 1469), baziliskas yra labai nuodinga maža gyvatė, kurios net žvilgsnis yra nuodingas. Kilęs iš Kirenaikos. Šnypštimu išvaiko gyvates, bet pats gali žūti nuo žebenkšties smarvės. Lukanas jį apibūdina kaip šnypščiantį į visas puses, sužeidžiantį žvėris dar nepaleidus nuodų.
Pagal Rytų tautų padavimus, baziliskas gimė iš varlės ar gyvatės išperėto kiaušinio, kurį padėjo 7 m. gaidys. Anot kitų tradicijų, gaidžio kiaušinį išperėjo nuodinga rupūžė. Pasak šv. Hildegardos Bingenietės, baziliską išperėjo rupūžė iš gyvatės kiaušinio; tik išsiritęs jis visa aplinkui žudė savo kvėpavimu. Šv. Augustinas teigė, kad baziliskas yra gyvačių karalius, kaip velnias yra demonų karalius.
Krikščionybėje kovos su bazilisku ar kitomis pabaisomis motyvai sukrikščioninti: šv. Jurgis užmušė slibiną, šv. Romanas iš Roueno nukovė Roueno miesto pabaisą. Padavime apie pabaisos nužudymą Vienoje 1202 pasakojama, kad šulinyje pasirodęs baziliskas nužudytas jaunikaičio, kuris su veidrodžiu nusileido į šulinį – baziliskas sprogo nuo savo žvilgsnio atspindžio.
Septuagintoje žodis basiliscos vartojamas vietoj kelių gyvatę reiškiančių hebrajiškų žodžių, pvz., kūdikis žais ant angies urvo ir nujunkytas vaikas kiš savo ranką į bazilisko drevę (Iz 11, 8; J. Skvirecko vertimas). Šv. Jeronimas Vulgatoje žodį basiliscos verčia lot. regulus – karaliukas.
Baziliskas lietuvių legendose
Vilniaus baziliską pirmasis aprašė Vilniaus universiteto profesorius istorikas Adomas Ignacas Naramovskis (1686–1736) knygelėje Facies rerum Sarmaticarum. Anot jo, baziliskas Vilniuje gyvenęs valdant Žygimantui Augustui. T. Narbutas bazilisko buvimo vietą siejo su Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankirta. Pasakojama, kad jis gyveno šalia Vilniaus gynybinės sienos Bokšto kalno požemiuose. Už bazilisko nužudymą Vilniaus budelis nusikaltėliui pažadėjo dovanoti gyvybę. Nusikaltėliui ant nugaros buvo pritvirtintas skydas, išblizgintas kaip veidrodis. Nuo jame atsispindėjusio savo žvilgsnio baziliskas žuvo. Pagal kitą versiją, baziliską nužudė jaunuolis sunkiu Venecijos veidrodžiu. Dar pasakojama, kad baziliskas žuvo nuo į jo urvą įmestos rūtų šakelės.