bažnýčia (bltr. božnica ar sen. lenk. bożnica – Dievo namai), krikščionių, dažniausiai katalikų arba protestantų, maldos namai.
bazilikinės bažnyčios pjūvis
halinės bažnyčios pjūvis
Stačiatikių bažnyčia dar vadinama cerkve. Pagal tūrinę kompoziciją būna bazilikos, halinės ir centriškosios bažnyčios, pagal planą – lotyniškojo ir graikiškojo kryžiaus bažnyčia. Vidaus erdvę paprastai sudaro: navos (1, 3 arba daugiau) su prienaviu, presbiterija su zakristija (kartais ir emporomis), koplyčios, vargonų choras. Svarbiausi įrangos elementai: altorius, stalės (suolai), sakykla, klauptai, klausyklos; kai kada bažnyčios požemyje įrengiamas laidojimo rūsys – kripta. Vidus puošiamas paveikslais, skulptūromis, vitražais, mozaikomis, freskomis. Teritorija aplink bažnyčią vadinama šventoriumi. Pagal rangą ir pavaldumą bažnyčios skirstomos į bazilikas, katedras, parapijos bažnyčias, neparapines bažnyčias (filijos, rektoratai ir kita), vienuolynų bažnyčias.
centriškosios bažnyčios planas
Istorija
Nuo 2 a. iki Milano edikto (313) šventovės funkcijas atliko namai, kuriuose gyveno krikščionių dvasininkai ir buvo atliekamos apeigos. Pirmosios bažnyčios pastatytos 4 a. pradžioje pagal senovės Romos bazilikų (teismo rūmų) plano pavyzdžius. Bažnyčios buvo stačiakampės, jų vidų kolonos skaidė į 3, 5, kartais 7 navas, užsibaigiančias apsidėmis. Centrinė nava buvo platesnė ir aukštesnė už šonines, su langais viršuje. Įrenginėtas ir narteksas – prieangis atgailautojams ir katechumenams. Altorius būdavo įrengiamas bažnyčios vakarinėje dalyje, nuo 5 a. – rytinėje pusėje. Jau ankstyvojoje krikščionybėje statytos ir centriškosios bažnyčios (jų prototipai – baptisterijos) su deambulatorijumi ir galerija virš jo. Žymiausia – Šv. Vitalio katedra Ravennoje (526–547). Mažojoje Azijoje, kitose stačiatikių gyvenamose teritorijose nuo 7–8 a. vyravo graikiškojo kryžiaus plano bažnyčios, kurių centrinę dalį dengė kupolas, laikomas burių arba trompų ant kolonų.
Dievo Motinos bažnyčia Dresdene (1743, architektas G. Bähras, atstatyta 2005)
Vakarų šalyse pradėta statyti lotyniškojo kryžiaus plano bažnyčias su transeptu ir šoniniais altoriais jo galuose. Nuo vidurinių amžių jos turėjo 1 arba kelis bokštus, vieną jų – su varpais (varpinė). Halinės bažnyčios statytos Europoje nuo 11 amžiaus. Bažnyčios erdvinė struktūra kito pagal liturgijos reformas; iki 11 a. pabaigos ji darėsi vis sudėtingesnė. Navose būdavo įrengiama sakyklos ir klausyklos, abipus altoriaus – choras, šalia presbiterijos – zakristija, virš šoninių navų atsirado triforų, po bažnyčia – kriptų. Dažnai bažnyčia turėjo ir gynybinę paskirtį. Istorinė bažnyčių architektūra atspindi stilių raidą. Viduriniais amžiais susiformavo vienuolijų (benediktinų, cistersų), tam tikrų regionų (Bretanės, Normandijos, Saksonijos, Reino krašto) romanikos architektūros mokyklos, lėmusios daugelio Europos šalių nacionalinių architektūros mokyklų ypatumus; susiformavo ir bažnyčių architektūros savitumai.
Prancūzijoje bažnyčios rytiniame gale pradėta įrenginėti koplyčių su altoriais vainikas, tarp jų – deambulatorijus. Vokietijos bažnyčiose atsirado dvigubas, Anglijos – antrasis, mažesnis, transeptas. Italijoje baptisterija ir kampanilė statytos atskirai nuo bažnyčios.
Švenčiausiosios Širdies bažnyčia Prahoje (1931, architektas J. Plečnikas)
14 a. pabaigoje–16 a. pradžioje Italijoje pakito halinių bažnyčių erdvinė struktūra: vietoj šoninių navų daryta koplyčios su praėjimu procesijoms, pagrindinė nava sutrumpinta, jos viduryje įrengtos sakyklos. Pirmoji tokio plano bažnyčia – Jėzaus bažnyčia Romoje (1568–84, architektai G. da Vignola, G. della Porta). 16 a. pradėtos statyti protestantų bažnyčios buvo griežtų proporcijų, paprastos architektūros. Iki 20 a. vidurio statytos daugiausia bazilikinės ir halinės bažnyčios. Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) statomose bažnyčiose nebeatskiriama dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenės dalys, daug kur atsisakoma kai kurių įrangos elementų (sakyklų, klauptų, klausyklų), bažnyčios projektuojamos modernių išorės formų.
Evangelikų reformatų bažnyčia Biržuose (1874, architektas H. Shellis)
Lietuvoje
Lietuvoje katalikų bažnyčios statytos dar iki krikščionybės įvedimo; viena ankstyviausių bažnyčių – spėjama, karaliaus Mindaugo 13 a. viduryje pastatydinta Vilniaus katedra. Seniausia išlikusi – Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (pastatyta prieš 1387). Po krikščionybės įvedimo (1387) pastatyta nauja (manoma, gotikinė) Vilniaus arkikatedra, Merkinės, Ukmergės ir kitos bažnyčios. Pirmosios bažnyčios buvo masyvių proporcijų, paprastos fasadų kompozicijos.
15 a. pirmoje pusėje–16 a., gotikos klestėjimo laikotarpiu, statyta puošnios halinės vienanavės ir trinavės bažnyčios (Šv. Gertrūdos, Šv. Mikalojaus, abi Kaune, Šv. Onos Vilniuje, 15 a. pabaiga–16 amžius). Renesanso epochoje pradėta statyti ir protestantų bažnyčias (evangelikų reformatų bažnyčia Kėdainiuose, 17 a. vidurys) su bokštais, kartais jos buvo gynybinio pobūdžio. Kontrreformacija turėjo įtakos pirmųjų barokinių bažnyčių statybai (jėzuitų Šv. Mikalojaus bažnyčia Nesvyžiuje, 1593, architektas G. M. Bernardoni, Šv. Kazimiero, 1618, Šv. Teresės, apie 1650, abi Vilniuje). 17 a. pradžioje išryškėjo medinių liaudies architektūros bažnyčių ypatumai: paprastos formos, darnios proporcijos, funkcionalumas.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Simne interjeras (16–18 a.)
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Švėkšnoje (1905, architektas K. E. Strandmannas)
Brandžiojo ir vėlyvojo baroko bažnyčios dvibokštės, lotyniškojo kryžiaus plano (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1686, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia Kražiuose, 1786, architektas T. Žebrauskas). Buvo pastatyta ir centriškųjų kupolinių bažnyčių; daug bažnyčių buvo rekonstruota baroko stiliumi (Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje, 1749). 19 a. Lietuvoje statytos klasicistinės bažnyčios su monumentaliais portikais (evangelikų reformatų bažnyčia Vilniuje, 1835, architektas K. Podčašinskis). Lietuvos senosios miestelių bažnyčios buvo ne tik maldos namai; jose skelbti valdžios ir dvaro įsakymai, vyko bajorų seimeliai, teismai, cechų susirinkimai. Bažnyčios būdavo statomos miestelio centrinėje dalyje, išsiskyrė savo dydžiu ir architektūra, kartais jos turėjo ir gynybinę paskirtį. Daug bažnyčių (ypač neogotikinių – Rokiškio bažnyčia, 1883, architektas F. G. von Schachtas) 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje, romantizmo ir istorizmo laikotarpiais, buvo pastatyta arba sumūryta vietoj buvusių medinių.
Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia Barstyčiuose (1906)
20 a. pradžioje bažnyčių architektūroje reiškėsi ir modernas (Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje, 1938–39, architektas A. Vivulskis; vėliau perstatyta į buvusius Statybininkų kultūros rūmus). Daug bažnyčių pastatyta tarpukario laikotarpiu, dauguma jų neogotikos, neoklasicizmo, neobaroko arba liaudies architektūros formų. Dydžiu ir monumentalumu išsiskiria konstruktyvistinė Kristaus Prisikėlimo bazilika Kaune (projektas 1932, architektas K. Reisonas).
Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje (1990–2005, architektai A. Asauskas, R. Mulokas, K. Pempė, G. Ramunis)
Sovietinės okupacijos metais bažnyčių statyba buvo labai varžoma, esamos dažnai naudotos ne pagal paskirtį (paverstos parodų, koncertų, sporto salėmis, sandėliais). Atkūrus nepriklausomybę pastatyta naujų šiuolaikinės architektūros bažnyčių: Palaimintojo Jurgio Matulaičio Vilniuje (1996, architektūrinės grupės vadovas G. Baravykas), Naujosios Akmenės (1998, architektas A. Zimkus). Senosios bažnyčios grąžinamos tikinčiųjų bendruomenėms, jos restauruojamos, konservuojamos.
L: B. Kviklys Lietuvos bažnyčios 5 t. Chicago 1980–87; Lietuvos architektūros istorija 3 t. Vilnius 1987–2000; K. Misius, R. Šinkūnas Lietuvos katalikų bažnyčios Vilnius 1993; A. Jankevičienė Lietuvos medinė sakralinė architektūra Vilnius 1998; G. Merkle Kirche im Wandel Berlin 1973; G. Bandmann Mittelalterlich Architektur als Bedeutungsträger Berlin 1981.
1836