Bažnýčia, Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus ir Išganytojo, įkurta, jo apaštalų plėsta ir tvirtinta vieną triasmenį Dievą išpažįstančių žmonių (krikščionių) bendruomenė, turinti savo hierarchiją ir struktūrą.
NT Bažnyčia vadinama Eklezija (gr. ekklēsia pasaulietinėje vartosenoje – savavaldžio miesto piliečių susirinkimas). Šis terminas Septuagintoje (ST graikiškame vertime) reiškia Izraelio tautos sueigą Dievo akivaizdoje, Mato evangelijoje (6, 18) – Kristaus kuriamą bendriją (išrinktosios tautos – Izraelio – paveldėtoją), apaštalo Pauliaus laiškuose – graikiškai kalbančius Kristaus išpažinėjus ir dalinę (vietinę) bei visuotinę Bažnyčią. NT Bažnyčia (gr. ekklēsia, lot. ecclesia) apibūdinama Dievo tautos (1 Pt 2), Kristaus kūno (Kol 1, 18, Ef 4, 11–16), Šventosios Dvasios šventovės (2 Kor 6, 16) vaizdiniais. Naujų Bažnyčios vaizdinių ir apibrėžimų (įvardijimų) yra Bažnyčios Tėvų ir vidurinių amžių teologų bei filosofų raštuose. Šios interpretacijos ir vaizdiniai įvairiose krikščionybės tradicijose ir teologinėse mokyklose skiriasi, bet visuotinai pabrėžiamas visos Bažnyčios ir jos narių ryšys su Švenčiausiąja Trejybe: Bažnyčia egzistuoja Dievo Tėvo garbei, suvienyta ir auganti jo Sūnuje, Šventosios Dvasios palaikoma ir vadovaujama. Pagal seniausius Tikėjimo išpažinimus (teigiančius esminius Bažnyčios požymius) Bažnyčia yra: viena (jos įkūrėjas ir tikslas yra vienas, Bažnyčios vienumo nesuardė erezijos ir sektos, kylančios nuo ankstyvosios krikščionybės laikų ir gausėjančios sekuliarizuotame pasaulyje, ilgainiui krikščioniškosios Bažnyčios išplito po visą pasaulį; christianizacija), šventa (ji yra Dievo ir jai patikėta ugdyti savo narių vienybę su Kristumi; nors kasdieniame gyvenime yra šventumo ir nuodėmės samplaikų, eschatologijos perspektyvoje per atgailą ji pasirodo kaip tyra Kristaus sužadėtinė), visuotinė (katalikiška; skelbia Dievo pažinimą ir išganymo žinią per Kristų visiems žmonėms, nesvarbu jų tautybė, kalba, anksčiau išpažinta religija; katalikų principas be Bažnyčios nėra išganymo netaikomas be savo kaltės nepažinusiems Kristaus ir jo Bažnyčios), apaštalinė (remiasi paties Kristaus pasirinktais liudytojais, nuolat saugo ir perduoda apaštalų mokymą, jai vadovauja asmenys, be pertrūkio perimantys apaštalų ganytojiškąsias pareigas; Romos katalikų ir Rytų Bažnyčiose tai atlieka vyskupų kolegija).
Regimą krikščionybės pasaulio istorinį susiskaidymą (su Romos Bažnyčia vienybės neišlaikė ar nuo jos atskilo stačiatikiai, vėliau evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, anglikonai ir kiti protestantai, t. p. naujieji religiniai judėjimai ir sektos), mėginama teologiškai pagrįsti savosios Bažnyčios tikrumu ir ištikimybe Bažnyčios ištakoms, galimybe Bažnyčiai priklausyti skirtingu laipsniu teigiant, kad visos krikščionių bendrijos sudaro vieną neregimą Bažnyčią. Autentiškas ekumenizmas esamą organizacinį, teologinį, liturginį skirtingumą pripažįsta ir gerbia, nes Bažnyčios vienybė turi kilti ne iš kompromisų ar savitumo atsisakymo, bet iš tarpusavio meilės ir troškimo pažinti tiesą. Pasaulinei Bažnyčių Tarybai (įkurta 1948), grįstai nepriimtinomis ekumenizmo sampratomis, Katalikų Bažnyčia nepriklauso (jos veikloje dalyvauja kaip stebėtoja). Katalikai Bažnyčiomis pripažįsta senąsias Rytų krikščionių bendrijas (Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, Koptų Stačiatikių Bažnyčia, Maronitų Bažnyčia ir kitos), nes jose ta pati kunigystės ir sakramentų samprata. Iš protestantiškosios reformos kilusioms bendrijoms vadinti Katalikų Bažnyčia paprastai taiko bažnytinių bendrijomis.
Jau Evangelijose Bažnyčia yra bendrija, turinti struktūrą ir skirtingas funkcijas atliekančią hierarchiją – vyskupus, kunigus (presbiterius), diakonus (patarnautojus), kurių galios ir veiklos sfera aiškėja iš konkrečių ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo situacijų. Iki protestantiškosios reformos (16 a.) Vakarų ir Rytų Bažnyčios laikėsi vienos vadovavimo sampratos ir sistemos. Sakramentinės kunigystės funkcijos jose vykdomos Dievo vardu (gaunamos iš Dievo). Vyskupai vadovauja jiems patikėtai Bažnyčios daliai (vyskupijai), atskirų šalių vyskupai bendrai veiklai jungiasi į Vyskupų konferencijas. Vyskupijos gali būti sujungtos į didesnius darinius (metropolijas, bažnytines provincijas). Visi Katalikų Bažnyčios vyskupai veikia išvien su Romos vyskupu – apaštalo šv. Petro įpėdiniu (popiežiumi). Katalikų Bažnyčios dogmų ir organizacijos bei veiklos krypčių pagrindiniai klausimai sprendžiami visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose (paskutinis vyko 1962–65, Vatikano II susirinkimas). Senosioms Rytų Bažnyčioms vadovauja patriarchai (yra 15 autokefalijų).
Kunigai, vyskupų pagalbininkai, vadovauja tikinčiųjų (parapijų ir kitose bažnyčiose) eucharistinei sueigai (Šv. Mišioms), diakonai (įšventinti ne kunigauti, o patarnauti) neaukoja Šv. Mišių, bet dalija Komuniją, sako pamokslus, krikštija, laimina santuoką, laidoja. Protestantiškoji kunigystės samprata pabrėžia visuotinę pasauliečių kunigystę, kuriai nereikia hierarchijos (kunigai yra tik bendruomenių įgaliotiniai ir atstovai, pamaldų ir bendruomenės religinio gyvenimo organizatoriai).
Vienuolijos (vyrų ir moterų) Bažnyčioje paplito nuo 4 a., pasižymi įvairiausiomis gyvenimo formomis ir užduotimis, kartu jos skirtos asmeniniam tobulumui ugdyti. Protestantai atsisakė vienuolijų, bet nuo 20 a. prie jų grįžtama.
Bažnyčios samprata netaikoma daugeliui paplitusių senųjų Azijos religijų: islamui, budizmui, šintoizmui ir kitoms.
Dar Katalikų Bažnyčia, protestantizmas, Rytų Bažnyčios.
608