Bažnýčios sociãlinis mókymas, Katalikų Bažnyčios mokymo, teologijos ir Tradicijos patarimai, kaip organizuoti visuomenės socialinį, ekonominį ir politinį gyvenimą. Siaurąja reikšme – popiežių ir Visuotinių Bažnyčios susirinkimų mokymas socialiniais klausimais. Bažnyčios socialinis mokymas priklauso teologijos, daugiausia moralinės, sričiai. Remiasi socialine filosofija. Bažnyčios socialinis mokymas nurodo visuomenės kūrimo pagrindinius principus ir siūlo bendradarbiauti ieškant jų įgyvendinimo būdų. Bažnyčios socialinį mokymą sudaro mąstymo principai, vertinimo kriterijai ir veikimo direktyvos. Pastarosios, keičiantis visuomeninėms aplinkybėms, gali netekti aktualumo, bet mąstymo principai lieka svarbūs ir galiojantys visada. Bažnyčia socialinį mokymą laiko Kristaus jai palikto įsakymo skelbti Evangeliją įvykdymu socialinėje srityje. Bažnyčios socialinis mokymas ne taip, kaip išlaisvinimo teologija, pabrėžia, kad socialinis ekonominis išlaisvinimas nėra tapatus išganymui. Pagal encikliką Redemptor Hominis (1979), žmogus yra kilnus ir vertingas iš prigimties. Dėl šio kilnumo žmogus turi būti visuomeninio, politinio, ekonominio gyvenimo pagrindas, tikslas ir subjektas. Bažnyčios socialinis mokymas kritiškai vertina kapitalizmą, socializmą ir kitas politikos, ekonomikos sistemas ir teorijas, kurios pažeidžia žmogaus orumą, teigia, kad bet kokia politikos ar ekonomikos teorija, varžanti ar pažeidžianti šį principą, yra taisytina ir keistina. Iš žmogaus orumo Bažnyčios socialinis mokymas kildina ir žmogaus teises, kurias turi kiekvienas žmogus nesvarbu, kiek jis pats jas suvokia ir kiek pajėgus jas apginti (negimę kūdikiai, seneliai, proto negalią turintys asmenys). Iš žmogaus asmens orumo principo kyla 5 išvestiniai principai: bendrojo gėrio (visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams asmenims pasiekti tobulumą), visuotinės gėrybių paskirties (žemė ir visa, kas yra joje, yra Dievo paskirta žmonėms bei visoms tautoms naudoti, todėl sukurtos gėrybės turi tekti visiems išsaugant privačios nuosavybės teisę), subsidiarumo (aukštesniųjų socialinių darinių, pvz., valstybės, pareiga teikti pagalbą žemesniems socialiniams dariniams, pvz., šeimai, vietos bendruomenėms, neatimant pastarųjų savarankiškumo), dalyvavimo (piliečių ar jų grupių aktyvumas sprendžiant įvairių pilietinių bendruomenių be aukštesnių socialinių darinių kišimosi problemas), solidarumo (tvirtas ir atkaklus siekis dirbti dėl bendrojo gėrio). Oficialaus Bažnyčios socialinio mokymo pradžia laikomas popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum Novarum (1891) paskelbimas.
Bažnyčios socialinio mokymo dokumentai
Oficialų Bažnyčios socialinį mokymą sudaro 11 dokumentų: enciklikos Rerum novarum, Quadragesimo anno (1931), Mater et Magistra (1961), Pacem in Terris (1963), Populorum progresio (1967), Octogesima adveniens (1971), Laborem Exercens (1981), Sollicitudo rei socialis (1987), Centesimus annus (1991), Caritas et Veritate (2009) ir pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes (1965). Prie Bažnyčios socialinio mokymo dar priskiriamos ir popiežiaus Pijaus XII radijo kalbos socialiniais klausimais, pasakytos 1938–51, bei kitos popiežių kalbos, vietinių Bažnyčių ar Vyskupų Konferencijųjų išleisti dokumentai. Bažnyčios socialinio mokymo teiginiai apibendrinti ir susisteminti Socialinio Bažnyčios mokymo kompendiumo (2004), išleisto Popiežinės taikos ir teisingumo tarybos Vatikane.
Bažnyčios socialinis mokymas Lietuvoje
Lietuvoje Bažnyčios socialinio mokymo skelbė palaimintasis J. Matulaitis (1909 surengė socialinius kursus Kaune) ir filosofas A. Maceina.
L: B. de Castéra Atverkite duris: įvadas į socialinę Bažnyčios doktriną Vilnius 1994; J. Höffner Krikščioniškasis socialinis mokymas Vilnius 1996; V. Pruskus Socialinė katalikybė Lietuvoje: laiko iššūkiai ir atsako trajektorijos Vilnius 2008.
1210
socialinis Bažnyčios mokymas