Bažnýčios Tėva (lot. Patres Ecclesiae), ankstyvosios krikščionybės (2–8 a.) teologai, sukūrę Bažnyčios mokslo sistemą. Iki 4 a. Bažnyčios Tėvų titulas buvo teikiamas teologams ir vyskupams, vėliau – tik tiems, kurių doktrinos pripažintos visuotinai, o gyvenimas paskelbtas šventu. Bažnyčios Tėvų laikotarpis skirstomas į 3 etapus: iki Nikėjos I susirinkimo (325), 4–5 a. ir 6–8 amžius. Katalikų Bažnyčia Bažnyčios Tėvais laiko bažnytinių raštų autorius iki Izidoriaus Seviliečio (636), Stačiatikių Bažnyčia – iki Jono Damaskiečio (754), Protestantų Bažnyčia – iki 5 a. bei M. Liuterį, J. Kalviną. Katalikų Bažnyčia didžiaisiais Bažnyčios Tėvais vadina Ambraziejų, Augustiną, Jeronimą ir Grigalių I Didįjį, Stačiatikių Bažnyčia – Joną Auksaburnį, Bazilijų Didįjį, Atanazą, Grigalių Nisietį. Kiti žymesni Bažnyčios Tėvai: rašę graikų kalba – Apaštališkieji Tėvai, Justinas, Irenėjas Lionietis, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Eusebijas Cezarėjietis, Kirilas Jeruzalietis, Didimas Aklasis, Kirilas Aleksandrietis, Grigalius Nazianzietis, Jonas Damaskietis, Maksimas Išpažinėjas, rašę lotynų kalba – Tertulijonas, Kiprijonas Kartaginietis, Leonas I Didysis, Hilarijus Puatietis, Vincentas Lerinietis, Boecijus, Izidorius Sevilietis. Sirų, armėnų ir koptų Bažnyčios Tėvai rašė gimtąja kalba.
Bažnyčios Tėvai (1076 Sviatoslavo rinkinio / Izbornik Sviatoslava iliustracija)
656