bažnýtinė archeològija, archeologijos šaka, iš materialinės kultūros liekanų (archeologinių radinių, bažnytinės architektūros) tirianti Krikščionių Bažnyčios ankstyvąją istoriją. Chronologijos požiūriu nagrinėja vėlesnį negu biblinė archeologija laikotarpį. Dažnai remiasi papirusologijos ir kitų pagalbinių istorijos mokslų duomenimis. Pradėjo formuotis 16 a.; jos raidai buvo reikšmingos 1578 atrastos Romos katakombos.
Lietuvoje bažnytinei archeologijai skirtini Šv. Onos, Šv. Onos ir Barboros (Žemutinėje pilyje Vilniuje), Šv. Martyno (Aukštutinėje pilyje Vilniuje) bažnyčių, 13–15 a. Vilniaus katedros pamatų ir sienų liekanų (tarp jų ir Mindaugo laikais pastatytos), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Šv. Mikalojaus bažnyčių Vilniuje, Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno Kaune, pranciškonų vienuolyno Kretingoje, 17 a. bažnyčios pamatų Pienionyse, 17 a. evangelikų reformatų bažnyčios liekanų Gėluvoje, Šv. Jurgio bažnyčios Tauragnuose pamatų, buvusios Vilkaviškio katedros, sugriautos per II pasaulinį karą, liekanų tyrimai. 1967 Tolminkiemyje tirta evangelikų liuteronų bažnyčios liekanos, laidojimo vietos ir palaikai.
2539