bažnýtinė dail, taikomosios dekoratyvinės ir vaizduojamosios dailės kūriniai, puošiantys katalikų šventoves, skirti jų įrangai ir liturgijai; sakralinės dailės dalis. Tai religinės tematikos sienų ir molbertinės tapybos, mozaikos, vitražo kūriniai, pano, skulptūros (apvaliosios ir reljefai), bažnyčios interjero įrenginiai (altorius, krikštykla, sakykla), baldai (klauptas, stalės, klausykla), liturginiai reikmenys (krucifiksas, monstrancija, relikvijorius, altorėlis, baldakimas, vėliava), indai (ampulė, komuninė, patena, smilkytuvas, taurė), drabužiai (alba, arnotas, dalmatika, kamža, kapa, manipulas, stula, sutana). Bažnytinė dailė glaudžiai susijusi su krikščionybės istorija, ikonografija ir simbolika.
Šv. Kryžiaus bažnyčia (pradėta 13 a. pabaigoje) Florencijoje: apsidėje stovi altorius‑pentaptikas, virš jo kabo krucifiksas, sienas ir skliautus puošia religinės tematikos freskos (14 a., dailininkas A. Gaddi), languose – vitražai
Istorinė apžvalga
Bažnytinė dailė pradėjo formuotis 2 a. (ankstyvosios krikščionybės architektūra ir dailė). Krikščionių persekiojimo laikotarpiu kurti tik įvaizdžiai ir simboliniai ženklai. Paskelbus religinę toleranciją Romos imperijoje (Milano ediktas 313) pradėta iliustruoti svarbiausias krikščionybės doktrinas, vaizduoti apaštalus ir šventuosius. Karolingų (8–9 a.) ir Otonų (10–11 a.) laikais Vakarų ir Vidurio Europos vienuolynuose buvo gaminami meniški bažnytiniai metalo ir dramblio kaulo dirbiniai, perrašinėjamos, iliuminuojamos ir aptaisomos liturginės knygos. Raišką lėmė senovės keltų, bizantinė ir antikos tradicijos. Bizantijoje nuo 6 a. garbintos ikonos. Čia 8–9 a. architektūroje susiklostė griežta dailės ikonografinė programa (bizantiškasis stilius). Bizantiškajai sienų tapybai ir mozaikoms būdinga frontalumas, atvirkštinė perspektyva, linearizmas, intensyvios lokalios spalvos. 1054 Krikščionių Bažnyčiai suskilus į Vakarų ir Rytų bažnytinė dailė plito Romos katalikų šventovėse. Romaniniu ir gotikos laikotarpiais statyta nauji vienuolynai, bažnyčios, didėjo bažnytinės įrangos ir liturginių reikmenų poreikis, plėtojosi bažnytinė dailė.
Michelangelo. Pieta Šv. Petro bazilikoje Vatikane (marmuras, 1499)
16 a. veikiama reformacijos bažnytinė dailė atitrūko nuo krikščioniškosios ikonografijos tradicijos, įgavo pasaulietinių bruožų. Šie pokyčiai ir kūrėjų originali maniera lėmė renesansinių bažnytinės dailės kūrinių savitumą (Donatello, Rafaelio, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Tiziano, Tintoretto religinės tematikos paveikslai, sienų tapyba, skulptūros). Puošnumu ir teatriškumu pasižymėjo barokinė bažnytinė dailė, tarnavusi kovai su reformacija (skulptoriai G. L. Bernini, A. Schlüteris, tapytojai Pietro da Cortona, A. Pozzo, P. P. Rubensas, N. Poussinas); jos vaizduosena kelis amžius lėmė bažnytinė dailės sampratą. Klasicistinė bažnytinė dailė kuklesnės raiškos. 19 a. bažnytinės dailės kūriniai kartojo istorinių dailės stilių, daugiausia gotikos ir baroko, formas. 20 a. bažnytinės dailės kūriniai modernūs (F. Léger, H. Matisse’as, A. H. H. Aalto, Le Corbusier), atspindi savitą krikščionybės sampratą.
Lietuvos bažnytinė dailė
Lietuvoje bažnytinė dailė pradėjo plisti po krikščionybės priėmimo (1387 – Aukštaitijoje, 1413 – Žemaitijoje). Pirmieji liturginiai reikmenys greičiausiai atvežtiniai. Ankstyviausi išlikę bažnytinės dailės kūriniai (freska Nukryžiavimas 14 a. pabaiga, Vilniaus katedra, J. Rinkevičiaus Šventoji šeima 17 a. pabaigoje pertapytas, Rūdninkų bažnyčia, Madona tarp šventųjų 1528, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, L. Sapiegos Evangelija 15 a., Lietuvos mokslų akademijos biblioteka) turi ryškių bizantiškojo stiliaus bruožų.
16 a. ir ypač 17 a., Lietuvoje įsikūrus jėzuitų ordino vienuoliams, bažnytinė dailė tapo vakarietiškos raiškos. Su jėzuitų kultūrine veikla susijusi svarbiausių barokinių architektūros ansamblių statyba ir jų įranga. Vietiniai meistrai perėmė užsieniečių diegiamą krikščioniškąją ikonografiją ir estetiką, jų vadovaujami vienuolynų ir dvarų dirbtuvėse, miestų cechuose gamino liturginius reikmenis. Dėl kontrreformacijos sustiprėjo šventųjų, ypač Švč. Mergelės Marijos, kultas, paplito jų atvaizdai, vėliau kai kurie išgarsėjo stebuklais (Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Trakų, Tverų, Linkuvos bažnyčiose, Aušros vartų koplyčioje Vilniuje). Bažnytinė dailė suklestėjo 17–18 amžiuje. Barokinės bažnyčios puoštos freskomis (Pažaislio, Jiezno, Liškiavos, Šv. Teresės ir Šv. Jonų Vilniuje), skulptūromis ir stiuko lipdiniais (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia), įrengta meniškų altorių (Skarulių, Šeduvos bažnyčių, abi 17 a., Bernardinų bažnyčios Vilniuje, 18 a.) ir jų ansamblių (Šv. Jonų, Šv. Dvasios Vilniuje, Liškiavos, Tytuvėnų bažnyčių, visi 17–18 a.), nutapyta altorių paveikslų (S. Czechowicziaus – Šv. Kotrynos, Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Rapolo, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiose Vilniuje, visi 1753–70).
Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčioje (pastatyta 15 a. pradžioje, rekonstruota 1718) Trakuose: barokinis didysis altorius (18 a., pradžia), jo I tarpsnyje – paveikslas Švč. Mergelė Marija (16 a.) su aptaisais (1723, J. Schömnickas), ant mensos – tabernakulis, puošia barokinės statulos ir reljefai, mensą dengia antepedijus (1718–22, J. F. Schömnickas?)
Klasicistinė bažnytinė dailė mažiau paplito (Vilniaus katedros altorius, Pivašiūnų bažnyčios altorius ir kiti įrenginiai, visi 18 a.). 19 a. bažnytinės dailės neogotikinių (Rokiškio bažnyčios interjeras) ir neobarokinių (Simno, Krokialaukio, Krosnos, Garliavos bažnyčių altoriai) bruožų, kurie traktuoti kaip nacionaliniai.
20 a. 3–4 dešimtmetyje buvo atstatomos per I pasaulinį karą sugriautos bažnyčios, pastatyta naujų. Jas puošiančioms skulptūroms, tapybai, vitražams siekta suteikti vadinamojo tautinio stiliaus bruožų (P. Kalpoko, J. Zikaro, V. Bičiūno, J. J. Burbos, L. Truikio, S. Ušinsko, J. Mackevičiaus 3–4 dešimtmečio kūriniai). 1933–44 Kaune veikė Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija, kuri 1935 įsteigė Bažnytinio meno muziejų (veikė 1935–40 ir 1941–43). 1931–39 rengtos bažnytinės dailės parodos. Sovietų okupacija nutraukė bažnytinės dailės plėtotę. Atkūrus nepriklausomybę atšventintoms ir naujoms bažnyčioms sukurta altorių (Bernardinų, 1998, ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, 1999, bažnyčių, abi Vilniuje, abiejų autorius R. Sakalauskas; Šv. Jurgio konvento koplyčios Kaune, 1996, V. Urbanavičius) ir kitų įrenginių (Kryžių kalno pranciškonų vienuolyno bažnyčios tabernakulis, 2000, R. Sakalauskas, Šv. Jurgio konvento koplyčios Kaune suolai, 1996, V. Urbanavičius), Kryžiaus kelio stočių kompozicijų (freskų‑sgrafitų ciklas Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose, 1998, N. Vilutytė, gobelenai Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčioje Vilniuje, 1999, S. Giedrimienė), vitražų (Vilkaviškio katedroje, 1998, K. Morkūnas), skulptūrinių kompozicijų (Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Šv. Jurgio konvento koplyčioje Kaune, 1996, K. Jaroševaitė), altorių paveikslų (A. Kmieliauskas). Šiuolaikinei bažnytinei dailei būdinga individualus autorių stilius ir santūri raiška. 1999 Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje surengta paroda Krikščionybė Lietuvos mene; joje pirmą kartą eksponuotas Vilniaus katedros lobynas – unikalus 14–20 amžiaus auksakalystės dirbinių rinkinys; paslėptas (užmūrytas) 1939, atrastas 1985.
L: Lietuvos vienuolynai (vadovas) Vilnius 1998; Krikščionybė Lietuvos mene Vilnius 1999; A. Aleksandravičiūtė Barokas ir neobarokas Užnemunės altorių ansambliuose / Romantizmai po romantizmo Vilnius 2000; G. Jankevičiūtė Christianity and the Search for the National Style: Lithuanian Church Art in 1918–40 / Modernity and Identity: Art in 1918–1940 Vilnius 2000.
2972