bažnýtinė mùzika, krikščioniškųjų konfesijų religinė muzika, atliekama bažnyčiose per liturgines apeigas.
Žanrai
Bažnytinės muzikos žanrams priskiriama mišios (stačiatikių bažnyčioje vadinamos liturgija), Requiem, pasija, organumas, motetas, sekvencija, litanija, giesmė, himnas, psalmė, antifona, responsorijus. Bažnytinei muzikai kartais priskiriama ir neliturginė arba šalia liturginės gyvuojanti krikščioniškųjų konfesijų muzika, kiti religine intencija sukurti kūriniai.
Ankstyvoji raida
Ankstyvoji bažnytinė muzika klostėsi per pirmuosius šešis krikščionybės amžius. Vienas svarbiausių jos šaltinių buvo judaizmo liturgija (sinagogos apeigos) ir žydų religinė muzika (Jeruzalė iki 7 a. buvo vienas svarbiausių krikščionybės centrų). Jau 1 a., krikščionybei sparčiai plintant po visą Romos imperiją, atsirado ir helenistinių krikščionių bendruomenių, su kuriomis siejama tolesnė bažnytinės muzikos raida. Manoma, kad svarbiausią jos dalį pirmaisiais amžiais sudarė psalmės ir himnai (apie tai liudija krikščionių raštai). Psalmėse ypač ryški judėjų religinės muzikos įtaka. Psalmių giedojimo svarbą pabrėžė šv. Antanas Didysis, šv. Aurelijus Augustinas, šv. Benediktas Nursietis. Apie 4–6 a. psalmės galutinai įsitvirtino liturgijoje; katalikų Liturginėse valandose (officium divinum) jos užėmė didžiausią dalį. Rytų Bažnyčiose viena svarbiausių religinės poezijos ir muzikos formų buvo himnai. Ankstyvųjų himnų nuotrupų yra jau Pauliaus laiškuose. Himnų tekstų yra išlikę ir daugiau (svarbus vadinamasis Saliamono odžių rinkinys), tačiau jų melodijos nežinomos. Seniausias mūsų laikus pasiekęs himnas su žodžiais ir melodija yra 3 a. Aleksandrijoje giedotas Švenčiausiąją Trejybę šlovinantis himnas.
Ankstyvųjų krikščionių bažnytinė muzika buvo vokalinė ir vienbalsė (monodinė). Instrumentus naudoti liturgijoje nebuvo skatinama, o vėliau visai uždrausta. Tas draudimas Rytų Bažnyčiose galioja iki šiol. Po vadinamojo Milano edikto (313), kuriuo Romos imperijoje įvesta Rytų ir Vakarų religijų lygybė, bažnytinės muzikos plėtra labai paspartėjo. Pirmiausia Rytų Bažnyčioje susiklostė visas liturginis metų ciklas su kiekvienai dienai būdingais skaitiniais, maldomis ir giesmėmis. Šalia paplitusio responsorinio įsitvirtino antifoninis giedojimo būdas. Liturgija ir bažnytinė muzika tapo iškilmingesnė, įgavo apibrėžtas kanonines formas, ėmė nykti ankstesniems amžiams būdingas improvizaciškumas. Bažnytinės muzikos raidai ypač svarbi buvo šv. Grigaliaus I Didžiojo (popiežius 590–604) liturginė reforma (išplėtojo sakralinę liturgiją, sukūrė Atgailos sakramento nuostatas, sudarė kanonizuotų bažnytinių giesmių rinkinį).
Raida ankstyvaisiais viduramžiais
Viduramžių, renesanso, pirmiausia Vakarų, vėliau ir Rytų, bažnytinės muzikos raidoje skirtini du svarbiausi laikotarpiai. Pirmuoju, kuris laikomas vienbalsio liturginio giedojimo epocha, bažnytinės muzikos plėtotė glaudžiai siejosi su liturgijos raida (muzikos tiesioginės sąsajos su liturgija laikotarpis), klostėsi įvairios regioninės tradicijos. Antrasis vadinamas sąlyginės emancipacijos bei profesionalėjimo laikotarpiu. 8–9 a. Karolingų valdose ėmus diegti Romos liturginę tradiciją įsivyravo grigališkasis choralas, tapęs pagrindiniu liturgijoje ir plečiantis katalikybei plitęs į naujai krikštijamus Vakarų ir Vidurio Europos kraštus. Šiuo laikotarpiu bažnytinė muzika buvo tik liturginė. Liturgija lėmė jos žanrų ir net kai kurių formų raidą. Visos giesmės buvo kuriamos tik pagal liturgijos reikalavimus. Plintant piligrimystei ir gausėjant liaudiškojo religingumo formų ėmė rastis neliturginės bažnytinės muzikos – lotyniškų religinių giesmių, giesmių to meto tautų kalbomis. Tuo metu bažnytinė muzika darėsi vis profesionalesnė. Viduramžių bažnyčios choras buvo ne profesionalus, o tik kasdien aktyviai liturgijoje dalyvavusių dvasininkų kolektyvas. Atgimęs domėjimasis muzikos teorija skatino naujus muzikos kūrybos atradimus. Bažnytinės muzikos raiškos priemonės tapo sudėtingesnės, pradėta peržengti griežtos monodijos, grynojo vokalo ribas, pradėta naudoti muzikos instrumentus. Bažnytinės muzikos kūryboje imta labiau paisyti muzikos logikos bei formos reikalavimų. Naujos muzikos formos ir žanrai (liturginė drama) muzikos bei estetine raiška peržengė liturginius kanonus, bet išlaikė pagrindinę funkciją – dalyvauti liturgijoje. 9–12 a. Europoje daugiausia skambėjo vienbalsis choralas, vėliau tropas, sekvencija, rimuotas oficijus, sujungiantis kelių Liturginių valandų giesmes. Bažnytinė polifonija įsitvirtino pamažu. Ankstyviausias išlikęs giesmynas su organumais yra 11 a. pradžios Winchesterio troparijus. Giesmynų su organumais, diskantais, konduktais ėmė gausėti 12 amžiuje. Tuo metu kūrė didieji Paryžiaus katedros muzikai Leoninas ir Perotinas, kurių kūryboje organumas tapo sudėtinga išplėtota kompozicija.
Raida vėlesniais viduramžiais
Vėlesniais amžiais bažnytinės polifonijos pozicijos dar labiau sutvirtėjo. 13 a. atsirado motetas, 14 a. sukurtos pirmosios polifoninės mišios – pagrindiniai renesanso bažnytinės muzikos žanrai. Renesanso pabaigoje daugelyje katedrų dvasininkų chorus ėmė keisti profesionalūs pasauliečių bažnytiniai chorai. Jiems vadovavo ir bažnytinę muziką kūrė pasauliečiai kompozitoriai (G. P. da Palestrina, O. di Lasso). Nors pasaulietinės muzikos žanrai populiarėjo, bažnytinė muzika išliko svarbiausia kompozitorių kūrybos sritis – buvo atrandami nauji kompozicinės raiškos būdai, klostėsi nauji žanrai.
16 a. pabaigoje ne tik Vakarų, bet ir Vidurio Europoje įsigalėjo daugiabalsiškumas, atsirado daug profesionalių chorų, vargonai įsitvirtino kaip bažnytinės muzikos pagrindinis instrumentas. Italijos pasaulietinėje muzikoje susiklostęs naujas stilius – monodija su basso continuo – vėliau perkeltas ir į bažnytinę muziką. 16 a. pabaigoje–17 a. kūrė italų kompozitorius E. de Cavalieri, pastatęs ir vieną pirmųjų vadinamųjų šventųjų operų Vaidinimas apie sielą ir kūną (Rappresentazione di anima e di corpo), tapusią oratorijos prototipu. Italų kompozitorius L. da Viadana išleido rinkinį Šimtas bažnytinių koncertų, kuris pakeitė senuoju stiliumi parašytus motetus ir turėjo įtakos bažnytinės muzikos kūrybai.
Vienu svarbiausių bažnytinės muzikos žanrų tapo oratorija – kone pirmasis profesionalus jos žanras, skirtas atlikti ne liturgijos metu ir ne tik bažnyčioje. Mišiose ėmė griežti muzikos instrumentų ansambliai, ilgainiui virtę nedideliais orkestrais, pradėta kurti šventąsias simfonijas, bažnytinius koncertus, koncertines mišias.
Panašiai plėtojosi ir protestantų (ypač liuteronų) bažnytinė muzika, kuri rėmėsi choralu. Nuo 16 a. antros pusės plito protestantiškojo choralo išdailos, atliekamos profesionalių chorų ir vargonininkų. 18 a. vienu svarbiausių tiek liuteronų, tiek katalikų bažnytinės muzikos žanru tapo pasaulietinėje muzikoje susiklosčiusi kantata. Ilgainiui kantatų ir operų stilistika įsigalėjo visoje Vakarų Europoje – per mišias pradėta giedoti arijas, ansamblius, chorus. Į bažnyčią toliau skverbėsi instrumentinė orkestrinė muzika – vietoj gradualo ar ofertorijaus per mišparus, vietoj antifonų ir kitų liturginių giesmių atliekamos bažnytinės sonatos (fugų, tokatų ciklai); mišių muzikoje atsirado simfonijai būdingų bruožų (F. J. Haydno mišios). 18 a. antroje pusėje kompozitoriai daugiausia dėmesio ėmė skirti pasaulietinės muzikos kūrybai. Dėl pastarosios poveikio buvo sukurta ir bažnytinės muzikos kūrinių, kurie peržengė savo tiesioginės paskirties ribas ir bažnyčiose beveik neatliekami (L. van Beethoveno Missa solemnis).
Raida 19–20 amžiuje
19–20 a. toliau vyko bažnytinės muzikos sekuliarizacijos procesas. Profesionalius bažnyčių muzikus, orkestrus, chorus pakeitė parapijos bendruomenės kolektyvai. Ilgainiui bažnyčiose liko vieninteliai profesionalūs muzikai – vargonininkai, tapę bažnytinės muzikos pagrindiniais kūrėjais. Kartu su šiuo bažnytinės muzikos raidos etapu 19 a. kilo ir sparčiai plėtėsi jos atnaujinimo judėjimas, savo idealus atradęs senojoje ikibarokinėje muzikoje. Vokietijoje vienas šio judėjimo pradininkų F. J. Thilbaut išaukštino senąją renesanso meistrų muziką, Prancūzijoje pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į grigališkąjį choralą, pradėta moksliškai tirti senuosius choralo rankraščius, imta jį giedoti kasdienėje liturgijoje. Susidomėjimas grigališkuoju choralu suaktyvėjo Vokietijoje, Regensburge, įkūrus bažnytinės muzikos mokyklą. 19 a. bažnytinės muzikos kūrimą skatino Šv. Cecilijos draugijos ir su jų veikla susijęs bažnytinės muzikos reformavimo sąjūdis cecilianizmas.
20 a. bažnytinės muzikos kūrėjų dar sumažėjo, bet suaktyvėjo praktinis bei mokslinis domėjimasis šia muzika. 1903 popiežiaus Pijaus X brevėje Motu proprio svarbiausiu katalikų bažnytinės muzikos žanru vadinamas grigališkasis choralas. Tinkamais bažnyčiai skelbiami G. P. da Palestrinos ir jo amžininkų polifoniniai kūriniai. 1955 popiežius Pijus XII paskelbė encikliką Musica sacra, kurioje išvardijo pagrindinius bažnytinės muzikos bruožus – šventumą, formos tobulumą ir universalumą. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios bažnytinė muzika labai įvairi. Skirtingų konfesijų bažnyčiose atliekama tradicinė bažnytinė muzika ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai. Ryšku ir šiuolaikinės masinės kultūros įtaka.
L: Ž. Liauksminas Ars et praxis musica / parengė V. P. Jurkštas Vilnius 1977; Z. Ivinskis Liaudies ir liturginis giedojimas Lietuvoje XVI–XVII a. / Rinktiniai raštai t. 4 Roma 1987; J. Trilupaitienė Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje Vilnius 1995, Martynas Mažvydas: Pirmųjų lietuviškų knygų giesmės Vilnius 1998; O. Ursprung Die katholische Kirchenmusik Potsdam 1931; K. S. Fellerer Geschichte der katholischen Kirchenmusik 2 Bde. Kassel 1972–76; D. V. Razumovskij Cerkovnoe penie v Rossii Moskva 1867–69; N. D. Uspenskij Drevnerusskoe pevčeskoe iskusstvo Moskva 1971; C. Bersdorff-Egelbrecht Geschichte der evangelischen Kirchenmusik 2 Bde. Wilhelmshaven 1980.
2752