bažnýtinė žemvalda buvo paplitusi senovėje ir viduriniais amžiais. Dideles žemės valdas turėjo senovės Egipto, Babilonijos ir kitų kraštų šventyklos. Krikščionių Bažnyčios žemėvalda paplito Romos imperijoje nuo 4 a. pabaigos.
Valstybė pripažino bažnytinę žemėvaldą, nes Bažnyčios veikla (švietimas, ligonių slaugymas, vargšų šelpimas ir kita) buvo naudinga. Viduriniais amžiais bažnytinę žemėvaldą plėtė valdovų, didikų, bajorų dovanojimai. 13 a. Bažnyčios nuosavybė buvo įtvirtinta teisiškai. Popiežius Jonas XXII 1323 10 ir 1323 11 dekretais paskelbė, kad Bažnyčios nuosavybė nepriklauso imperatoriui (platesne prasme tai reiškė, kad ji nepavaldi pasaulietinei valdžiai). Šią nuostatą 1415 patvirtino Konstanco susirinkimas.
Vėliau valdovai potvarkiais ėmė riboti per didelę bažnytinės žemėvaldos plėtrą. Radikaliai ji sumažinta ar beveik visai panaikinta reformacijos apimtuose kraštuose. Kitose Europos šalyse bažnytinę žemėvaldą nuo 17–18 a. imta mažinti. 20 a. ir 21 a. pradžioje žemėvaldos, kaip ir kito Bažnyčios turto, teisinė padėtis nustatoma Vatikano ir valstybės konkordatu arba atskiru susitarimu.
283
Lietuvoje
Lietuvoje bažnytinė žemėvalda susidarė po Aukštaitijos (1387) ir Žemaitijos (1413) krikšto. Bažnyčia (ir bažnytinė žemėvalda) buvo atleista nuo karo prievolės, turėjo administracinį ir teisinį, iš dalies finansinį imunitetą.
Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 Vilniaus vyskupui dovanojo Verkius (dabar Vilniaus miesto dalis), Tauragnus (su Kuktiškėmis, Salaku, Zarasais), Labanorą, Molėtus, Dambravą (į šiaurę nuo Lydos), Bokštą (prie Ašmenos), Vilniaus miesto dalį (tai buvo vyskupo ir kapitulos jurisdikų Vilniuje užuomazga). Vilniaus katedros kapitula iš Jogailos gavo Panerius (dabar Vilniaus miesto dalis), valdų to meto baltarusių (gudų) etninėse žemėse. 1430 Vilniaus vyskupas ir kapitula jau turėjo apie 120 kaimų su 1400 dūmų (ūkių; 800 gauti iš Jogailos, 600 – iš Vytauto).
Žemaičių vyskupijoje bažnytinės žemėvaldos pradžia – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1421 vyskupui užrašyti Alsėdžiai, Baltininkai (netoli Luokės), Krakės, Viržuvėnai ir kitos valdos.
Parapinėms bažnyčioms ir vienuolynams žemių dovanodavo fundatoriai. Beveik visos iki 15 a. pabaigos Bažnyčios nuosavybe tapusios žemės valdos buvo gautos iš didžiųjų kunigaikščių. Vėliau jai vis daugiau dvarų pradėjo dovanoti didikai. Vilniaus ir Žemaitijos vyskupų žemėvalda iš esmės susidarė iki 15 a. pabaigos, kapitulų – iki 17 a. pradžios. Parapinių bažnyčių ir ypač vienuolynų žemėvalda plėtėsi iki 17–18 amžiaus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškose apskrityse (Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus ir Žemaitijos) Bažnyčiai 1650 priklausė apie 15 500, arba apie 8,5 %, visų dūmų. Didžiausia bažnytinė žemėvalda buvo 18 a. 8 dešimtmečio pradžioje: minėtose apskrityse jai priklausė apie 21 000, arba apie 15,5 %, visų dūmų. Be to, Lietuvos dvasininkai 8400 dūmų valdė to meto baltarusių (gudų) etninėse žemėse. 14,6 % visos bažnytinės žemėvaldos sudarė Vilniaus vyskupo dvarai, 3,4 % – Žemaičių vyskupo, 1,8 % – Žemaičių kapitulos, 22,1 % – Vilniaus kapitulos (su seminarija), 34,3 % – Lietuvos vienuolynų, 18,9 % – katalikų parapinių bažnyčių, 4,9 % – unitų, stačiatikių, liuteronų ir evangelikų reformatų dvasininkų valdos. Bažnyčių valdose palyginti mažai buvo palivarkų, todėl jose vyravo piniginė renta. 18 a. pabaigoje Lietuvos dvasininkija iš žemės valdų kasmet gaudavo daugiau kaip 2 mln. auksinų – apie 3/4 visų jos pajamų.
Po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (1772) ir jėzuitų valdų sekuliarizavimo Lietuvos dvasininkų valdos sumažėjo 5000 dūmų (17 %), po II (1793) ir III (1795) padalijimų – 9000. 1803 dalis Bažnyčios dvarų (1400 dūmų) buvo perduota Vilniaus universitetui.
Bažnytinė žemėvalda sumažėjo po 1830–1831 sukilimo, Rusijos vyriausybei konfiskavus uždarytų vienuolynų turtus. Dėl šių priežasčių 1772–1832 bažnytinė žemėvalda sumažėjo 60 %. Vis dėlto 19 a. 4 dešimtmečio pabaigoje Lietuvos dvasininkams dar priklausė 262 000 dešimtinių ariamosios žemės bei pievų ir daugiau kaip 110 000 dešimtinių miško, apie 50 000 revizinių asmenų (6,3 % visų tokių). Iš žemės valdų dvasininkai gaudavo apie 273 000 sidabro rublių grynųjų pajamų.
Rusijos vyriausybė bažnytinę žemėvaldą galutinai sekuliarizavo 1841 ir 1843 įsakais. Dvasininkams (daugiausia klebonams) tebuvo palikta apie 25 000 dešimtinių (apie27 250 ha) žemės, kurią dirbo samdomi darbininkai. Tokia bažnytinė žemėvalda iš esmės nepasikeitė iki 1940 vidurio.
Vykdant sovietinę žemės reformą parapijų bažnyčioms buvo palikta po 3 ha, o kita žemė (daugiau kaip 19 000 ha) nusavinta. 20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje per sovietinę kolektyvizaciją iš Bažnyčios buvo atimta visa žemė.
1977