bažnýtinės ùnijos, Romos Katalikų ir Rytų Bažnyčių susivienijimai. Bažnytines unijas sudariusios Bažnyčios pripažįsta popiežiaus valdžią, katalikybės pagrindines dogmas, bet turi savo liturgiją, kanonų teisę ir papročius. Bažnytinės unijos klausimas pradėtas kelti po Bažnyčios skilimo (1054): Bizantijos imperija siekė polititinės paramos kovose su turkais, o Vakarų Bažnyčia – popiežiaus aukščiausios valdžios pripažinimo, išspręsti ginčą dėl Filioque, neraugintos duonos naudojimo Eucharistijoje ir kitų liturgijos skirtumų. Liono II susirinkime (1274) uniją sudarė Bizantijos imperatorius Mykolas VIII Paleologas ir Rytų Bažnyčių vyskupų delegacija, bet graikų dvasininkams nepritarus bažnytinė unija po kelerių metų panaikinta. Vėliau Bizantijos imperatorius Jonas VIII Paleologas, ieškodamas paramos kovose su turkais, kreipėsi į Bazelio susirinkimą (1431–49) ir popiežių Eugenijų IV prašydamas sudaryti bažnytinę uniją. Ji buvo sudaryta Florencijos susirinkime (1439), tačiau Bizantijos bei Rusijos stačiatikiai pasipriešino ir Konstantinopolio susirinkime (1472) uniją atmetė. Paskelbus Florencijos bažnytinę uniją (pripažinta skirtingos apeigos), katalikais unitais tapo nuo Rytų Bažnyčių atskilę armėnai, chaldėjai, jakobitai, koptai ir kiti (unitai).
Lietuvoje bažnytinės unijos pradėta siekti su stačiatikiais po krikšto. 1596 paskelbta Brastos bažnytinė unija; Lietuvos ir Lenkijos Valstybėje įtvirtinta Unitų Bažnyčia (unitai). Popiežius Inocentas X, remiamas Vengrijos feodalų, 1649 sudarė Užgorodo uniją, kuri apėmė dabartinę Užkarpatę, Čekiją, Slovakiją, nuo 1699 ir Transilvaniją. Po Lietuvos ir Lenkijos Valstybės padalijimų Unitų Bažnyčia Rusijai atitekusiose teritorijose pradėta naikinti, išliko Austrijoje-Vengrijoje.
2709