bažnýtiniai valstiẽčiai, feodalinių valstiečių kategorija.
Lietuvoje atsirado po krikšto Aukštaitijoje (1387) ir Žemaitijoje (1413). 1387 Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui buvo įsteigta Vilniaus vyskupija ir apdovanota žemėmis su jose gyvenančiais valstiečiais, 1421 Vytauto privilegija – Žemaičių vyskupija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams, didikams steigiant naujas parapijas ir vienuolynus buvo plėtojama bažnytinė žemėvalda, kartu daugėjo bažnytinių valstiečių.
1553 Bažnyčiai lietuvių etninėse žemėse (Žemaitijoje, Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus apskrityse) priklausė daugiau kaip 10 000, 1772 – apie 21 000 dūmų (ūkių) su maždaug 170 000 žmonių. Tai sudarė apie 15,5 % visų Lietuvos valstiečių. Be to, Lietuvos dvasininkai 8500 valstiečių dūmų valdė to meto baltarusių (gudų) etninėse žemėse. Iš bendro bažnytinių valstiečių skaičiaus 2600 dūmų priklausė Vilniaus vyskupui, 1000 – Žemaičių vyskupui, 2600 – Vilniaus katedros kapitulai, 500 – Žemaičių vyskupijos kapitulai, 7300 – abiejų vyskupijų vienuolynams, 5000 – katalikų parapinėms bažnyčioms ir 900 – unitų, stačiatikių ir protestantų bažnyčioms.
Nuo 18 a. pabaigos bažnytinių valstiečių ėmė mažėti. Sekuliarizavus jėzuitų dvarus, Rusijos vyriausybei nusavinus Vilniaus vyskupo, dalį vienuolynų valdų ir kai kurias kitas Bažnyčios valdas, 19 a. 4 dešimtmečio pabaigoje bažnyčiai priklausė 13 600 ūkių, t. y. maždaug 6,3 % visų valstiečių.
Bažnytiniai valstiečiai mažiau ėjo lažo, bet daugiau mokėjo piniginių ir natūrinių duoklių negu kiti valstiečiai. 19 a. 4 dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kunigija iš bažnytinių valstiečių kasmet turėjo apie 273 000 sidabro rublių grynųjų pajamų.
1841 Rusijos valdžiai nusavinus likusius vyskupų, kapitulų ir vienuolynų dvarus, o 1843 – parapijų bažnyčių valdas, bažnytinių valstiečių Lietuvoje neliko.
1977