beatifikãcija (lot. beatificatio < beatifico – darau laimingą), Katalikų Bažnyčioje – mirusio asmens pripažinimas palaimintuoju. Po beatifikacijos bylos (jos metu tiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas) palaimintuoju skelbia popiežius iškilmingu aktu. Juo patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir tikintiesiems yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Palaimintąjį garbinti leidžiama tam tikroje bendruomenėje (vienuolijoje, vyskupijoje), išimtiniais atvejais – visame krašte. Apaštalų Sostui leidus jo vardas suteikiamas bažnyčiai; palaimintieji negali būti skiriami krašto ar vyskupijos globėjais. Vėliau gali būti kanonizuoti – paskelbti šventaisiais (kanonizacija). Beatifikacijos tvarką 1734 aprašė kardinolas P. Lambertini (vėliau popiežius Benediktas XIV ) veikale Apie Dievo tarnų beatifikaciją ir beatifikuotųjų kanonizaciją (De servorum Dei Beatificatione et beatorum canonisatione). Palaimintieji vaizduojami su glorija (šviesiu lanku apie galvą).
P. Lambertini veikalo Apie Dievo tarnų beatifikaciją ir beatifikuotųjų kanonizaciją (De servorum Dei Beatificatione et beatorum canonisatione 1734) pirmas puslapis
Lietuvoje palaimintaisiais paskelbti vyskupas J. Matulaitis (1987) ir arkivyskupas T. Matulionis (2017). Pradėtos V. Borisevičiaus (1991), A. Dirsytės (2000), M. Reinio (1990), E. Spirgevičiūtės (2000), P. Budrio (2003; Ufos katalikų iniciatyva) beatifikacijos bylos.
2578