bẽbrininkai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečiai, kurių prievolė – prižiūrėti bebrynus, gaudyti bebrus ir jų kailiukus atiduoti dvarui.
Pagal 1557 Valakų reformos įstatymą bebrininkas per metus turėdavo sugauti bent 5 bebrus ir 4 iš jų atiduoti didžiojo kunigaikščio dvarui, vieną ir kiekvieno kito sugauto papilvę galėdavo pasilikti sau. Nėjo lažo, bet turėjo mokėti dėklą, šienauti pievas ir eiti į talkas.
18 a. bebrininkų tarnyba išnyko.
2801