begalýbė, filosofijoje – sąvoka, žyminti tai, kas neribota. Vartojama kalbant apie egzistencijos, pasaulio, jo principų, dėsnių, Dievo sąvokos ar kitų kategorijų universalumą (kokybinė begalybės prasmė) arba matuojamų sąvokų (materijos, erdvės, laiko, dalelių skaičiaus) ar jų kitimo ribų problemas (kiekybinė begalybės prasmė). Begalybės sąvoka atsirado antikoje. Anaksimandras Miletietis teigė, kad regimojo pasaulio baigtinės formos sudarytos iš neregimo kokybiškai begalinio apeirono. Anaksagoras Klazomenietis manė, kad pasaulis yra dalus, todėl kiekybiškai begalinis. Antikoje begalybė aiškinta kaip aktualioji ir potencialioji. Platonas ir Aristotelis analizavo potencialiąją begalybę, o Zenonas Elėjietis ir Pitagoras realiai egzistuojančią, aktualiąją. Spekuliatyviai begalybės problema buvo plėtojama ir vėliau. Tomui Akviniečiui aktualioji begalybė buvo Dievo atributas, kūrimo dogmos dalis. 16–17 amžiaus materialistai begalybę laikė pasaulio materialumo įrodymu. G. W. F. Hegelis ir 19–20 amžiaus dialektinio materializmo atstovai siejo begalybę su baigtumu, kad išspręstų paradoksus vartojant begalybės kategoriją.
1570