Belgijos socialistų partija

Begijos socialstų pártija (pranc. Parti Socialiste Belge; flamand. Belgische Socialistische Partij), 1885–1941 Begijos dárbo pártija, politinė partija.

Įkurta 1885 susijungus Belgijos socialistų partijai (įkurta 1879 susivienijus 1877 įkurtoms Flamandų ir Brabanto socialistų partijoms) su kitais darbininkų susivienijimais. Svarbiausi lyderiai: É. Vandervelde, K. Huysmansas, P. H. Spaakas.

Iki II pasaulinio karo – promarksistinė. Nuo 1934 propagavo vadinamosios mišriosios ekonomikos politiką. 1940 Vokietijai okupavus Belgiją, paleista, 1941 atkurta, veikė nelegaliai. 1945 kolektyvinė narystė pakeista individualia, programoje įtvirtinta kairiojo centro ideologija. 1946–77 partiją rėmė apie 26 % rinkėjų. 1964 dalis kairiųjų pasitraukė ir 1965 įkūrė Socialistinę darbo žmonių konfederaciją.

Dėl Belgijos regionalizacijos 1978 Belgijos socialistų partija suskilo į savarankiškas Socialistų partiją (flamandų) ir Socialistų partiją (valonų).

177

-Flamandų socialistų partija; -Brabanto socialistų partija