Bello ir Lancasterio sistema (Bèlo ir Lankãsterio sistemà), pradinio mokymo organizavimo būdas, taikytas vaikams mokyti, kai trūkdavo mokytojų. Mokytojas mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti vienu metu nuo 200 iki 1000 mokinių, dešimtimis susodintų už stalų. Gerai besimokantieji vyresnieji mokiniai (monitoriai) mokė į grupes suskirstytus silpnesniuosius ir jaunesniuosius. Skatinimais ir bausmėmis mokytojas palaikė bendrą mokymosi tempą bei tvarką. Atskirai vienas nuo kito šį mokymo būdą ėmė taikyti škotų pedagogas A. Bellas (1753–1832) ir anglų pedagogas J. Lancasteris (1778–1838): A. Bellas – nuo 1789 Indijoje, nuo 1804 – Anglijoje, J. Lancasteris – nuo 1798 Anglijoje. 1811 buvo 95 J. Lancasterio mokyklos (30 000 mokinių), 1818 – 1031 A. Bello mokykla (200 000 mokinių), 1831 – 13 000 (409 000). Bello ir Lancasterio sistema pradėta taikyti 1806 Šiaurės Amerikoje, 1810–1813 – anglų kolonijose Afrikoje ir Azijoje, 1814 – Prancūzijoje, 1816 – Šveicarijoje, 1822 – Danijoje, apie 1820 – Rusijoje. Bello ir Lancasterio sistemos mokymo procesas buvo mechaniškas, mažai skirta dėmesio auklėjimui, todėl 19 amžiaus viduryje prarado aktualumą.
Lietuvoje Bello ir Lancasterio sistema pirmą kartą pritaikyta 1819 Vilniaus labdarių mokykloje.
931