Beñdras demokrãtinis pasiprešinimo sjūdis, BDPS, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacija.
Veikė 1946–1949 pradžioje. Telkė visas pasipriešinimo jėgas ir jam vadovavo. Sąjūdžio įkūrimą lėmė partizanų siekis sudaryti pasipriešinimo vyriausiąją vadovybę; be to, kai kurie lietuvių išeivijos veikėjai per šią organizaciją bandė vadovauti partizanams. Sovietinis saugumas per BDPS (infiltravęs agentą J. Markulį, slapyvardžiu Erelis) siekė kontroliuoti partizanų aukščiausią vadovybę. BDPS steigiamąjį aktą 1946 06 06 pasitarime Tauro apygardoje (Suvalkijoje) Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vardu pasirašė J. Deksnys, Lietuvių fronto – J. Lukša, Lietuvos laisvės armijos – J. Markulis, partizanų – A. K. Varkala, organizacijos Atžalynas – V. Staneika. Jie įkūrė BDPS komitetą, pirmininku tapo J. Markulis.
pirmojo BDPS Aktyviųjų junginių karinės kolegijos sąskrydžio 1947 08 28 protokolas (ištrauka)
Per Sąjūdį saugumas siekė priversti partizanus atsisakyti ginkluotos kovos, išeivijoje plėsti skaldytojišką veiklą. Išvykę į Vakarus J. Deksnys ir V. Staneika stengėsi sudaryti regimybę, kad turi Lietuvos įgaliojimus, ir perimti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto funkcijas. Iš pradžių BDPS nei Lietuvoje (čia skelbėsi esanti Vakarų remiama iš legaliai gyvenančių profesorių sudaryta organizacija), nei užsienyje (kaip partizanų valios reiškėja) didelės įtakos neturėjo. Ilgainiui įgijo kai kurių partizanų vadų pasitikėjimą. Dėl J. Markulio išdavysčių ir provokacijų labai nukentėjo Aukštaitijos partizanai. 1946 12 pabaigoje partizanai demaskavo J. Markulį.
1947 01 15 dalies Lietuvos partizanų vadų suvažiavime nutarta BDPS perorganizuoti. Šio darbo ėmėsi Tauro apygardos vadas A. Baltūsis (slapyvardis Žvejys). Sąjūdžio komitetas 1947 04 pavadintas BDPS prezidiumu. Prie jo buvo numatyta įkurti Karo tarybą ir Užsienio delegatūrą. BDPS karinei veiklai vadovavo Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas. 1947 A. Baltūsis su visomis partizanų apygardomis konsultavosi dėl BDPS prezidiumo sudėties ir bendros vadovybės. Įkurtą Sąjūdžio prezidiumą sudarė legaliai gyvenantys inteligentai: V. Seliokas (slapyvardis Gintautas; laikinai ėjo pirmininko pareigas), E. Akelis, kunigas J. Stankūnas, A. Miškinis, V. Bazilevičius ir kiti. Jie leido dvisavaitinį informacinį biuletenį. Parašė laišką popiežiui Pijui XII, memorandumus Jungtinėms Tautoms ir Keturių ministrų konferencijai bei atsišaukimų laisvajam pasauliui.
Prezidiumas priėmė BDPS Ginkluotųjų pajėgų štabo statutą ir kitus norminius aktus, partizanų apygardose įsteigė karo kapeliono pareigybę. Su parengtais dokumentais 1947 12 14 pasiuntė į Vakarus savo įgaliotinius J. Lukšą ir K. Pyplį. 1948 07 09 Baden Badeno pasitarime (dalyvavo ir J. Lukša) Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas buvo pripažintas aukščiausiąja Lietuvai Vakaruose atstovaujančia organizacija. Saugumas dėl išdavysčių 1947 09 pradėjo suiminėti legaliai gyvenančius BDPS prezidiumo narius (09 22 suėmė V. Selioką). 1948 02 02 žuvo A. Baltūsis, 1948 06 26 – paskutinis BDPS prezidiumo narys A. Vabalas. 1948 11 10–12 partizanų vadų pasitarime nutarta atkurti minimalios sudėties BDPS prezidiumą (pirmininko pareigas ėjo J. Žemaitis, slapyvardžiu Vytautas). 1949 02 02–22 Lietuvos partizanų vadų suvažiavime BDPS pavadintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu, sudaryta nauja vadovybė.
Saugumas įkūrė fiktyvų BDPS. 1949 05 01 į Lietuvą grįžęs J. Deksnys, suimtas ir saugumiečių užverbuotas, BDPS vardu Vakarams teikė dezinformaciją, kurstė tarp lietuvių išeivių politinius ginčus, nesantaiką, kompromitavo Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. BDPS vardu į užsienį buvo siunčiami saugumo agentai. Lietuvoje fiktyvusis BDPS, sudarytas iš saugumo agentų, nesėkmingai bandė užmegzti ryšius su partizanų apygardomis. Paskutinį kartą BDPS prezidiumo vardu saugumiečiai 1952 siuntė laiškus Nemuno srities vadui S. Staniškiui ir Kęstučio apygardos vadui K. Labanauskui, tačiau provokacija nepavyko.
2640
1392