bendrãvimas, psichologijoje – įvairialypiai žmonių ryšiai, kylantys iš bendros veiklos poreikių. Bendraujant subjektyvi žmogaus patirtis perduodama kitam žmogui. Skiriami 3 bendravimo aspektai: percepcinis (tarpusavio suvokimas ir supratimas), komunikacinis (keitimasis informacija) ir interakcinis (sąveika).
Percepcinis bendravimas
Apima kito žmogaus vaizdinio susidarymo procesą: iš fizinių individo požymių sprendžiama apie jo elgesio ir psichikos ypatybes. Kito žmogaus pažinimo mechanizmai yra sutapatinimas (identifikavimas) ir refleksija (suvokimas, kaip į pažinimo subjektą žiūri kiti žmonės). Didelę reikšmę turi stereotipizacijos bei kauzalinės atribucijos (žmonių, su kuriais bendraujama, elgesio priežasčių ir motyvų aiškinimas) reiškiniai. Bendravimo pobūdį parodo ir emocinis kitų žmonių suvokimo reguliavimas (atrakcijos, potraukio reiškiniai).
Komunikacinis bendravimas
Susijęs su žmonių keitimosi informacija savitumu (labai svarbu partnerių santykiai, nuostatos, ketinimai ir tikslai). Keitimasis informacija yra ne tik paprasta informacijos tėkmė, bet ir bendraujančių individų žinių, nuomonių tikslinimas ir plėtojimas. Komunikacinio bendravimo priemonės: kalba, paralingvistinės ir ekstralingvistinės (intonacija, pauzės), optinės ir kinetinės ženklų (gestai, mimika, pantomimika), komunikacijos erdvės ir laiko organizavimo, kontaktų akimis sistemos.
Interakcinis bendravimas
Interakcinis bendravimas yra bendros sąveikos strategijos parengimas. Skiriami įvairūs žmonių sąveikos tipai, pavyzdžiui, kooperacija ir konkurencija (santaika ir konfliktas). Visų bendravimo aspektų ryšys mažai ištirtas. Įvairios socialinės psichologijos teorijos dažniau pabrėžia kurį nors vieną bendravimo aspektą, taip pat plėtoja bendravimo koregavimo, tobulinimo, bendravimo įgūdžių sudarymo metodus, svarbius kai kurių profesijų žmonėms (vadovams, pedagogams, gydytojams, paslaugų sferos darbuotojams).
1358