bendrãvimo psichològija, psichologijos mokslo šaka, tirianti žmonių tarpusavio bendravimo ypatumus. Nors visos gyvūnų rūšys komunikuoja tarpusavyje ir perduoda signalus, žmonių bendravimas išsiskiria tikslumu ir lankstumu (t. y. adaptacija socialinėse situacijose) bei unikaliu gebėjimu naudotis kalba. Ji žmogaus bendravimo sistemai suteikia semantiškumo ir lankstumo savybes, leidžiančias suformuluoti neribotą skaičių prasmingų naujų žinučių. Nors kalba dažnai pateikiama kaip abstrakti struktūra, leidžianti žmonėms suteikti reikšmę įvairioms garsų sekoms, psichologai kalbą laiko esmine bendravimo terpe bei svarbia verbalinio bendravimo dalimi.
Bendravimo psichologija tapo reikšminga per Antrąjį pasaulinį karą: psichologai domėjosi bendravimu kaip signalų perdavimo reiškiniu tarp siuntėjų (žinutės arba signalo šaltinio) ir gavėjų. Būna verbalinės ir neverbalinės bendravimo formos.
Verbalinė bendravimo forma
Apima bendravimą žodžiais: kalbėjimą, klausymą, rašymą ir skaitymą. Terminas verbalinė bendravimo forma dažniausiai vartojamas biheivioristinėje psichologijoje: žmogaus žodinis bendravimas aiškinamas bendrais bausmių ir stiprinimo dėsniais, kuriuos pirmasis aprašė amerikiečių psichologas B. F. Skinneris knygoje Apie biheiviorizmą (About Behaviourism 1974). Biheivioristai vertina bendravimą kaip stimulo ir atsako santykį tarp bendravimo šaltinio (siuntėjo) ir jį priimančio asmens (gavėjo). Tačiau kitos psichologijos šakos, pvz., psichoanalizė, pabrėžia ir kitus socialinius bei giluminius procesus, paveikiančius tarpasmeninį bendravimą, pvz., šeimos grupės dinamiką, ankstyvuosius gyvenimo potyrius, traumas. Verbalinė bendravimo forma yra pagrindinė strateginio bendravimo dalis. Žmonės vartoja kalbą, kad pasiektų savo tarpasmeninius tikslus (pvz., simbolinis bendravimas, savasties integracija ir bendro suvokimo apie pasaulį vystymas). Kalba yra dominuojanti tarpasmeninio ryšio priemonė, ja siekiama patenkinti savo poreikius, valdyti socialines situacijas ir koordinuoti savo bei kitų žmonių bendravimo procesus. Psichologijoje tipiškai išskiriami du svarbiausi verbalinio bendravimo procesai: prašymai ir klausimai.
Prašymai. Jie itin svarbūs strateginiame bendravime, pvz., derybose ir teikiant pagalbą. Prašymus priklausomai nuo jų tikslo galima išskirti į kelis tipus: informacijos, objekto, veiksmo ir leidimo prašymus. Prašymo metu dominuoja du svarbūs procesai: mandagumas (pragmatiškas, normatyvus procesas) ir tiesmukiškumas (gebėjimas greitai perteikti informaciją semantinių ir sintaksinių užklausų formuluotėmis). Kultūrinė aplinka įprastai sudaro nesąmoningai sutartas normas dėl numanomo mandagumo lygio. Bet koks prašymas bendravimo metu yra iš prigimties rizikingas socialinis procesas, kadangi žmogus turi suderinti prašymo tikslą su tarpasmeniniais lūkesčiais (t. y. jei prašymas nėra patenkinamas, tai gali sukelti nusivylimą arba neviltį). Pragmatiško prašymo psichologinės taisyklės yra tokios įmantrios, kad dauguma vaikų šį bendravimo pobūdį įsisavina tik būdami apie devynerių metų amžiaus. Taip yra todėl, kad kiekvienas atskiras prašymas turi būti suderintas su kito asmens asmenybe bei socialiniu statusu (t. y. reikalinga pažinti asmenį, kuriam išsakomas prašymas).
Klausimai. Klausimų uždavimas struktūrizuoja žmogaus pažinimo ir mokymosi procesus ir yra pagrindinis pasaulio pažinimo įrankis per visą žmogaus gyvenimą. Kaip ir prašymai, klausimai gali turėti didelį poveikį strateginiam bendravimui (pvz., informacijos valdyme, profesiniuose santykiuose, ypač jėgos santykiuose, kai kitas asmuo profesinėje ar socialinėje hierarchijoje užima aukštesnę padėtį). Klausimai gali būti dviejų tipų: informaciniai, siekiant išgauti faktinį arba afekcinį turinį, ir interaktyvūs, siekiant valdyti socialinius vaidmenis ir santykius. Informacijos ieškojimas ir atsakymas sudaro didelę dalį žmogaus veiklos, o klausimų ir atsakymų seka yra svarbiausi tarpasmeninio bendravimo elementai. Išskiriami keli klausimų aspektai: kalbiniai ištekliai, kuriais konstruojami ir atpažįstami klausimai (intonacija, sakinio struktūra); klausimų poveikis tarpusavio sąveikai (klausimų įtaka socialinėms aplinkybėms); klausimų poveikis asmenybės raidai (vaikų kalbinių įgūdžių įgijimas) ir klausimų ribojanti jėga (klausimai formuluojami atsižvelgiant į kitų žmonių socialinį statusą).
Bendravimas raštu. Laiškų rašymas ir pašto sistemų išplėtojimas leido žmonėms bendrauti rašytiniu būdu kur kas dažniau ir efektyviau. Didelė šiuolaikinio bendravimo dalis vyksta keičiantis teksto pranešimais ir pokalbiais virtualioje erdvėje. Virtualioje erdvėje rašytinė bendravimo forma gali pasireikšti įvairiose platformose, pvz., diskusijų forumuose, bendraujant elektroniniu paštu, socialinėje žiniasklaidoje, tinklaraiščiuose. Bendravimas raštu glaudžiai susijęs su technologiniais bei rašto įgūdžiais (gebėjimas naudotis telefonu, kompiuteriu ir kitais prietaisais).
Psichologas Johnas Suleris (Jungtinės Amerikos Valstijos) yra vienas pirmųjų mokslininkų, aprašiusių virtualaus bendravimo ypatumus (The psychology of text relationships 2011). J. Suleris vadino jaunus žmones virtualios erdvės vietiniais (vyresnioji karta vadinama virtualios erdvės imigrantais). Asmenys, linkę rinktis bendravimą raštu, dažnai mėgaujasi žodžiais, sakinių struktūra ir kūrybinėmis galimybėmis, kurios leidžia subtiliai reikšti savo mintis bei nuotaikas. Asinchroniškas virtualus bendravimas (vykstantis tuomet, kai siuntėjo ir gavėjo apsikeitimas pranešimais nevyksta gyvai) leidžia žmonėms kruopščiau apmąstyti savo pranešimo turinį ir pristatymą, be to, skatinamas samprotavimas ir refleksija. J. Suleris t. p. pabrėžė psichoanalizės bei S. Freudo idėjų svarbą virtualių konfliktų kontekste: kadangi žmogus virtualioje erdvėje (t. y. trūksta neverbaliniui bendravimui būdingų aspektų – veido išraiškos, emocijų, kūno judesių, balso tono) ne visada mato savo pašnekovą, yra didesnė tikimybė, kad jis nevisiškai supras kito žmogaus mintis ir pradės projektuoti savo paties lūkesčius, nerimą, fantazijas ir gynybos mechanizmus.
Neverbalinė bendravimo forma
Neverbalinė bendravimo forma – judėjimas, kūno kalba, mimika, veido išraiška, akių kontaktas – apima visus kitus bendravimo procesus, kuriuose nėra vartojama kalba (šnekamoji ar rašytinė). Neverbalinė bendravimo forma glaudžiai susijusi su verbalinio bendravimo procesais, pvz., akių kontaktas dažnai naudojamas per viešą kalbėjimą. T. p. šnekamojoje kalboje galima pastebėti nemažai neverbalinių elementų: akcentą, inotaciją, kalbėjimo tempą, tarmę. Rašytinė kalba t. p. apima neverbalinius procesus – rašysenos stilių, žodžių dėstymą, jaustukų ir šypsenėlių naudojimą. Kai kurie neverbaliniai procesai yra nevalingi (t. y. žmogaus nekontroliuojami): prakaitavimas, drebėjimas, veido raudonis. Neverbalinė bendravimo forma patvirtina vieną iš austrų ir amerikiečių psichologo Paulo Watzlawicko suformuolutų dėsnių – nebendrauti neįmanoma. Net jei žmonės ir nenaudoja kalbinio bendravimo, jie nuolat siunčia vienas kitam neverbalinio bendravimo signalus.
Dar 1601 anglų filosofas F. Baconas pripažino gestus reikšminga bendravimo priemone. Vėlesnės psichologinės analizės, kurios buvo įkvėptos F. Bacono teiginių, ėmė nagrinėti rankų gestus ir chirologiją (kurčnebylių kalbą rankomis). 18 ir 19 a. buvo teigiama, kad emocinės išraiškos ir gestai, tuo metu vadinamosios natūraliosios kalbos, sudarė pagrindą simboliniam bendravimui. Kiek vėliau šokis ir drama buvo įvardyti kaip svarbūs neverbalinio bendravimo procesai. Kūno judėjimas sulaukė plataus ir nuolatinio ankstyvosios psichologijos ir kitų mokslo šakų susidomėjimo. Anglų biologas ir evoliucijos teorijos pradininkas C. R. Darwinas, siekdamas suprasti emocijų valdymą, studijavo veido išraiškų neuromuskulinę stuktūrą. Nemažai psichologų tęsė šiuos mokslinius tyrimus ir ėmė akcentuoti greitus, automatiškus ir universalius žmogaus elgesio aspektus. Šie neverbalinio elgesio procesai dažniausiai nėra sąmoningai valdomi – tai žmonių biologinės reakcijos (kurias t. p. formuoja praeities išgyvenimai, socialinės normos, kultūriniai bei visuomeniniai veiksniai) į išorinius reiškinius, pvz., baimė, nuostaba, džiaugsmas, neviltis, agresija, agonija.
Nors neverbalinė bendravimo forma ir elgesys įvairiose pasaulio kultūrose gali skirtis, laimės, liūdesio, pykčio ir baimės būsenos bei veido išraiškos yra panašios visame pasaulyje. Vėlesni psichologijos tyrimai parodė, kad emocinių išraiškų universalumas yra būdingas žmonėms, kurie yra akli nuo gimimo – jų emocinės išraiškos dažnai yra tokios pačios kaip ir reginčių asmenų. Tuos pačius veido raumenis, kuriais žmonės parodo savo emocines ir afektines būsenas, naudoja ir šimpanzės.
3260