bendrnė kalbà, tam tikros žmonių bendruomenės vartosenoje įsitvirtinusi rašomoji ir šnekamoji kalba, skirta viešojo gyvenimo, kultūros bei civilizacijos reikmėms. Bendrinės kalbos terminą pirmasis 1927 pavartojo P. Skardžius. Sovietų okupuotoje Lietuvoje jis bandytas keisti literatūrinės kalbos terminu. Bendrinė kalba dažniausiai kuriama kurios nors tarmės ar šnektų grupės pagrindu, bet turi platesnę vartojimo sritį. Į ją įeina visuomenei suprantamos ir įprastos bendrybės. Bendrinė kalba vartojama įvairiems poreikiams, todėl joje paprastai išsiskiria keli funkciniai stiliai.
4–5 a. Atikos tarmės pagrindu susiformavo graikų bendrinė kalba, koinė, kuri išplito visuose graikiškai kalbančiuose kraštuose, atsispindėjo ir NT tekstuose. Vokiečių bendrinei kalbai susidaryti lemiamos įtakos turėjo M. Liuterio Biblijos vertimas. Rusų bendrinė kalba susidarė laipsniškai rusifikuojant ir derinant prie rusų tarmių senąją bažnytinę slavų kalbą, pagrįstą Makedonijos bulgarų šnektomis.
Lietuvių bendrinės kalbos užuomazgos siekia raštijos pradžią. 16–17 a. išryškėjo 3 sritiniai bendrinės kalbos variantai. Mažojoje Lietuvoje buvo vartojama bendrinė kalba, paremta vakarų aukštaičių tarme, daugiausia Įsruties bei Ragainės apylinkių šnektomis (M. Mažvydo, J. Bretkūno, J. Rėzos raštai, D. Kleino Grammatica Litvanica 1563). Kiti 2 sritiniai bendrinės kalbos variantai susiformavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: vidurinis (istorinės Žemaičių kunigaikštijos tradicinės kalbos pagrindu; M. Daukša, M. Petkevičius, S. Jaugelis-Telega, B. Chylinskis, M. Rėjaus 1600 postilės vertėjas) ir rytinis, paremtas Vilniaus ir jo apylinkių rytų aukštaičių šnektomis (K. Sirvydas, J. Jaknavičius, anoniminis 1605 katekizmas, R. Bellarmino katekizmas, seniausias rankraštinis lietuviškas poterių tekstas, įrašytas 1503 lotyniškoje knygoje). 18 a. sparčiai plėtojosi Mažojoje Lietuvoje vartojamas bendrinės kalbos variantas; išleista žodynų, gramatikų, parengta Biblijos leidimų, giesmynų, kitų leidinių. Didžiojoje Lietuvoje dėl bajorų sulenkėjimo bendrinės kalbos raida sulėtėjo, ją ėmė labiau veikti žemaičių tarmė. Šios tarmės vaidmuo ypač išryškėjo 19 a. pirmoje pusėje, kai jos pagrindu kūrė daugelis žymiausių to meto rašytojų (D. Poška, S. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas, M. Valančius, L. Ivinskis).
Dabartinė lietuvių bendrinė kalba susikūrė 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, veikiama tautinio atgimimo sąjūdžio. Jos pagrindu tapo vakarų aukštaičių tarmė, jau įtvirtinta Mažosios Lietuvos autorių raštuose, A. Schleicherio ir F. Kuršaičio gramatikose. Ja rašė daugelis to meto veikėjų (J. Basanavičius, V. Kudirka, P. Kriaučiūnas, P. Arminas-Trupinėlis, V. Pietaris). Žymiausias lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas yra J. Jablonskis, laikomas lietuvių rašomosios kalbos tėvu. Jo gramatikos, kiti kalbos darbai, kalbos klaidų taisymai sudarė sąlygas nustatyti svarbiausias bendrinės kalbos normas.
Lietuvai 1918 atgavus nepriklausomybę ir lietuvių kalbai tapus valstybine, bendrinės kalbos vartojimas išplito visose viešojo gyvenimo srityse, susiformavo mokslinis, administracinis (kanceliarinis), publicistinis bendrinės kalbos stiliai. Nepriklausomoje Lietuvoje bendrinės kalbos kodifikavimui ir įtvirtinimui didelę reikšmę turėjo K. Būgos, P. Skardžiaus, A. Salio, P. Joniko ir kitų kalbininkų veikla, Lietuvių kalbos draugija ir jos leidžiamas žurnalas Gimtoji kalba. Sovietų okupacijos metais dvikalbystės propagavimas, lietuvių bendrinės kalbos vartojimo siaurinimas padarė didelę žalą šnekamajai kalbai. Priverstų pasitraukti į Vakarus kalbininkų norminamąjį darbą Lietuvoje, remdamasi tais pačiais principais, tęsė nauja kalbininkų karta (J. Kruopas, K. Ulvydas, Z. Zinkevičius, J. Pikčilingis ir kiti). Buvo parengta bendrinės kalbos ugdymui reikšmingų darbų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas 1954 21972 42000, Lietuvių kalbos gramatika 3 tomai 1965–76), nuo 1961 pradėtas leisti bendrinės kalbos norminimui skirtas leidinys Kalbos kultūra, nuo 1990 Vilniuje vėl eina bendrinės kalbos žurnalas Gimtoji kalba (1958–68 leistas Čikagoje). Šiuo metu bendrinės kalbos valstybės globą ir apsaugą garantuoja 1995 priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, kuriuo remiantis vykdoma lietuvių kalbos vartojimo ir ugdymo programa. Bendrinės kalbos taisyklingu vartojimu ir norminimu rūpinasi Lietuvių kalbos institutas, aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos katedros, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija.
L: Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos istorija 6 t. Vilnius 1984–94; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995.
2352