bendróji kalbótyra, kalbotyros šaka, tyrinėjanti bendruosius kalbos sandaros, vartosenos bei raidos dėsnius, kalbų tyrinėjimo teoriją bei metodologiją. Remdamasi daugelio pasaulio kalbų duomenimis ir juos apibendrindama bendroji kalbotyra atskleidžia universalias kalbos ypatybes, jos ryšius su mąstymo struktūromis, su kitomis ženklų sistemomis. Į bendrąją kalbotyrą įeina kalbų tipologija ir kitos disciplinos. Lietuvių kalba bendrajai kalbotyrai svarbi tuo, kad tai viena nedaugelio Europos kalbų, gerai išlaikiusių fleksinį gramatinės sandaros tipą (ypač linksniavimo sistemą) ir daug sakinio sandaros senovinių ypatybių, kurių lyginimas su kitų kalbų atitikmenimis leidžia geriau suprasti bendruosius kalbų raidos dėsnius. Bendrosios kalbotyros požiūriu daugiausia yra tyrinėta lietuvių kalbos fonologija, žodžių daryba ir kai kurios morfologinės bei sintaksinės sandaros sritys: įvardžiai, sangrąžiniai veiksmažodžiai, veiksmažodžių valentingumas, žodžių tvarka.
2352