bendróji statýba Lietuvojè
Senieji statiniai
Lietuvos teritorijoje statyba siejama su pirmųjų gyventojų atsiradimu (dešimtas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų). Statyti nesudėtingi antžeminiai ovalūs, apskriti, vėliau ir keturkampiai būstai su atvirais iš akmenų sukrautais židiniais. Sienos iš nuožulniai sudėtų rąstelių būdavo apkreikiamos lapais, kartais velėnomis. Didesni būstai statyti retai, jiems naudota karkasinė konstrukcija: mediniai stulpai laikė stogą, sienos būdavo išpintos žabais ir krėstos moliu. Pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje atsirado sienų iš 10–12 cm storio kampuose sukirstų rąstelių, Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje pradėtos statyti medinės pilys su aukšta aptvara ir bokštais. Tuo laikotarpiu pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis.
Nuo 13 a. pilių sienos mūrytos iš lauko akmenų ir lygaus paviršiaus arba brauktinių (su grioveliais viename šone) molio plytų, surištų degtų kalkių skiediniu. Ankstyvieji ir gotikos laikotarpio pastatai yra kiautinio mūro konstrukcijos. 13 a.–14 a. viduryje vyravo baltiškoji (vendinė) mūro perriša (toje pačioje plytų eilėje – du ilgainiai ir vienas trumpainis), 14 a. viduryje–17 a. pradžioje – gotikinė (ilgainių ir trumpainių kaita toje pačioje plytų eilėje), 16 a. viduryje–18 a. – renesansinė (vienoje eilėje – ilgainiai, kitoje – trumpainiai). Nuo 14 a. pilių, vėliau ir namų, mūrinės sienos stiprintos mediniais strypais. 15 a. pamatų pagrindui sutvirtinti pradėti naudoti mediniai poliai.
Kaime vyravo du gyvenamųjų pastatų tipai: namas (numas, nomas) su ugniaviete ir tradicinis gyvenamasis pastatas (aukštaičių pirkia, žemaičių troba, suvalkiečių stuba) su moline krosnimi. 11 a. pradžioje sodybose jau buvo statomos jaujos, kluonai, svirnai (klėtys), pirtys. Kaimo statinių pagrindinės medžiagos buvo natūrali mediena, molis, akmenys, kaltinė geležis. Iki 19 a. rąstus tašydavo kirviu, 19 a. antroje pusėje apipjaudavo išilginiu pjūklu (žioge), vėliau – mechaninėse lentpjūvėse arba vežiojamais motoriniais pjūklais.
14–16 a. miestiečių vieno arba dviejų aukštų mūriniai namai buvo gotikos stiliaus, 16–17 a. – renesanso, 17–18 a. – dviaukščiai su uždarais kiemais – baroko, 19 a. 2–4 aukštų su fligeliais – klasicizmo stiliaus. Ankstyvuosiuose mediniuose pastatuose lubos buvo daromos iš medinių kartelių ir aplipdomos moliu, vėliau – iš skeltinių lentų. Pjautų ir obliuotų lentų lubos pradėtos dėti 18 amžiuje. Rūmuose (kartais ir bažnyčiose) nuo 16 a. darytos kesoninės lubos. Gotikos mūro pastatuose ir vėliau patalpas perdengdavo skliautais (kryžminiais, cilindriniais, žvaigždiniais, tinkliniais, krištoliniais ir kitais).
Kaime nuo senovės laikų buvo paplitusios plūkto molio grindys (asla; kai kur išliko ir 20 amžiuje). Iki 14 a. skeltinių lentų grindys būdavo įrengiamos tik kai kurių pilių gyvenamosiose patalpose. Nuo 13 a. bažnyčiose ir Vilniaus pilyse, Trakų pilyse grindims naudotos keraminės plytelės, statybinės plytos. 18–19 a. rūmuose paplito parketo, 20 a. – betono, teraco, ksilolito, metlacho plytelių, linoleumo, kitų plastikinių medžiagų grindys.
Senųjų gyvenamųjų namų langai buvo nedideli atviri arba aptraukti gyvulio pūsle. 13–14 a. pilių ir bažnyčių, vėliau ir gyvenamųjų namų statybose pradėtas naudoti stiklas. Gotikos laikotarpiu atsirado vitražų.
Stogams dengti naudoti rąstai (nuo 5 a.), tašai (nuo 13 a.), keraminės čerpės (nuo 14 a.), lentos (nuo 16 amžiaus).
20 a. pradžioje statybose (daugiausia tvartų) pradėtas naudoti molbetonis. Iki 19 a. pabaigos buvo naudojamas atvežtinis portlandcementis (iš Vokietijos ir Rusijos).
16 a. Lietuvoje pradėti statyti malūnai, liejyklos, spirito varyklos ir plytinės, Vilniuje nutiesti pirmieji mediniai ir mūriniai kanalizacijos (buitinės, pramonės ir lietaus vandens) nuotakynai. 19 a. pradėtos statyti alaus daryklos, įrengti centralizuoto vandens tiekimo tiesiniai (pirmiausia Vilniuje ir Klaipėdoje).
19 a. pabaigoje veikė apie 500 nedidelių statybinių medžiagų įmonių, kurios degė kalkes, gamino plytas, čerpes ir drenažo vamzdžius, iš jų svarbiausios – Sargėnų plytinė (pradėjo veikti 1898), Klaipėdos medžio dirbinių gamykla (1899), Kauno santechnikos dirbinių gamykla (1879).
1
Bendroji statyba 1918–1940
Per Pirmąjį pasaulinį karą ir nepriklausomybės kovas Lietuvos ūkis buvo labai nuniokotas. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo sugriauta 40 miestelių, 1013 kaimų, 242 dvarai, 1791 vienkiemis, daugiau kaip 10 fabrikų, daugiau kaip 13 250 gyvenamųjų namų ir 24 680 negyvenamųjų pastatų. 1919 Lietuvoje neveikė nė viena plytinė, trūko visų rūšių statybinių medžiagų. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis, nors miškai užėmė tik 16,3 % teritorijos (pvz., Latvijoje tuo metu – 27 %, Austrijoje ir Vokietijoje – 28 %, Čekoslovakijoje – 33 %, Švedijoje – 54 %, Suomijoje – 74 %). Labai trūko statybos specialistų.
Marijampolės geležinkelio stotis (1924, inžinierius architektas E. A. Frykas)
Seimo ir Teisingumo ministerijos (dabar Nacionalinės filharmonijos skyriaus) rūmai Kaune (1930, inžinierius architektas E. A. Frykas)
Nepriklausomos Lietuvos statybos, kaip sistemos, organizavimo pradžia laikoma 1921, kai prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įsteigtas Lietuvos atstatymo komisariatas. Jis rūpinosi sugriautų miestų ir miestelių atstatymu, kelių tiesimu, statybos planų ir projektų rengimu bei tvirtinimu, leidimų statyti išdavimu, visuomeninių pastatų statybos technine priežiūra, statybinių medžiagų pramonės plėtojimu ir atstatymo darbų finansavimu. Prie apskričių ir miestų savivaldybių buvo įsteigtos apskričių atstatymo komisijos.
1925 Lietuvos atstatymo komisariatas pertvarkytas į Statybos inspekciją (nuo 1935 Statybos ir sauskelių inspekcija, vėliau komitetas), kuri priklausė Susisiekimo ministerijai. Apskrityse ir miestuose veikusios atstatymo komisijos pertvarkytos į apskričių, miestų statybos inspekcijas. Valstybinio statybos komiteto (veikė iki 1940) funkcijos buvo priimti bendrą valstybės statybų planą, t. p. svarbesnius statybos projektus ir parinkti jiems vietą, spręsti su miestų planavimu ir atstatymu susijusius klausimus (atsižvelgiant į susisiekimo, higienos ir bendrus modernios urbanizacijos reikalavimus), svarbesnius elektrifikacijos, motorizacijos, sanitarijos statybos finansavimo ir eksploatacijos bei kitų sričių (atsižvelgiant į šalies ūkio išteklius ir galimybes), t. p. statybinių medžiagų gamybos, statybos darbų vykdytojų rengimo, statybos darbininkų ir amatininkų kvalifikacijos kėlimo, naujų statybos profesijų kūrimo reikalus, naujų statybos būdų taikymo problemas, priimti statybos įstatymus ir parengti statybų vykdymo kontrolės nuostatus.
gimnazija Šančiuose (Kaunas, 1938, architektas S. Kudokas)
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai Kaune (1931–36, architektas V. Dubeneckis, su architektais K. Reisonu ir K. Krikščiukaičiu)
Statybų mastas kasmet plėtėsi, bet daugiausia buvo statoma (apie 70 % visų statinių) kaimo vietovėse, nes po 1922 pradėtos žemės reformos valstiečiai kėlėsi į vienkiemius. Kaime kasmet buvo pastatoma apie 6000 gyvenamųjų namų. 1922–38 kaimo vietovėse iš viso pastatyta apie 248 000 statinių, iš jų – apie 91 500 gyvenamųjų namų. Per šį laikotarpį miestuose ir miesteliuose pastatyta apie 36 000 statinių, iš jų – apie 20 000 gyvenamųjų namų, daugiau kaip 2800 įvairių įmonių ir gamyklų, daugiau kaip 1200 visuomeninių pastatų. Pramoninius statinius daugiausia projektavo užsienio bendrovės, jos t. p. gamino ir tiekė technologinę įrangą. 4 dešimtmečio pabaigoje tik 5 miestuose buvo įrengtas vandentiekio ir kanalizacijos tinklas, prie jo buvo prijungiami nauji visuomeniniai ir pramoniniai pastatai, kai kurie gyvenamieji namai. Daugiausia pastatų (ypač kaime) statyta iš medienos.
1937 pastatyta apie 14 000 medinių pastatų ir tik apie 1000 mūrinių bei apie 2000 molinių ar kitų nedegių medžiagų pastatų. Kaune 1937 pastatyta 214 mūrinių ir 334 mediniai pastatai. Tai lėmė didelė plytų kaina – 65 litai už 1000 plytų. 1937 pagaminta 52 mln. plytų, o norint pereiti prie mūrinės statybos jų būtų reikėję pagaminti 6 kartus daugiau ir sumažinti kainą iki 35–40 litų už 1000 plytų. 1939 vyriausybė patvirtino detalų Mūrinės statybos ugdymo planą, pagal kurį buvo numatyta per 10–15 m. visiškai pereiti prie mūrinės statybos, kasmet pagaminti po 300 mln. plytų, 200 000 t kalkių, per 10 m. – 1 mln. t cemento. Cementas buvo vežamas iš užsienio, 1938 jo įvežta 124 000 tonų. Cemento kaina buvo didelė – 100–110 litų už toną. Siūlyta statyti cemento gamyklą Skirsnemunėje (pajėgumas – 60 000 t per metus, cemento kaina – 50 litų už toną), plėsti kalkių gamybą Kaune, Akmenėje. Plytoms atpiginti numatyta sumažinti joms išdegti reikalingo kuro kainą, mažesniais mokesčiais skatinti naujų plytinių statytojus, t. p. mūrinių namų savininkus 5 m. atleisti nuo valstybės ir savivaldybių mokesčių. Iždas pajamų turėjo gauti iš išsiplėtusios statybinių medžiagų gamybos ir statybų verslo. Šis planas buvo pradėtas įgyvendinti, bet 1939 prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir 1940 vidurio SSRS okupacija jį gerokai pakoregavo.
2322
Statybos bendrovės ir specialistai 1918–1940
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai Kaune (1938, dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis)
Žemės bankas Kaune (1935, dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai, inžinierius architektas K. Reisonas)
Iki 1940 Lietuvoje statybas vykdė daug mažų rangovinių bendrovių. Valstybinės, kooperatinės ir visuomeninės organizacijos statybas joms beveik visada atiduodavo iš varžytynių, bet nebuvo didesnės konkurencijos, nes daugeliu atvejų rangovai susitardavo tarpusavyje ir gaudavo kompensaciją iš statybos rangą perėmusios bendrovės. Viena aktyviausiai veikusių buvo brolių D. ir G. Ilgovskių statybos įmonė (įkurta 1921). Iš pradžių ji statė tik pastatus, vėliau pradėjo tiesti ir remontuoti plentus, statyti tiltus. 4 dešimtmetyje įmonė pastatė Kaune ir Lietuvoje daug unikalių visuomeninių pastatų, pvz., Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus, Žemės ūkio rūmus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmus, Panemunės tiltą, kareivines ir cukraus fabriką Panevėžyje, gimnaziją, gyvulių skerdyklą ir šaldyklą Klaipėdoje, nutiesė plento ruožus Raseiniai–Viduklė ir Jurbarkas–Smalininkai, pastatė gimnazijas Biržuose, Kėdainiuose ir kita. Žinomiausi statybos įmonių savininkai‑rangovai buvo P. Dėdelė, M. Grodzenskis, S. Ilgovskis. Kai kurie rangovai Kaune 4 dešimtmečio pabaigoje susivienijo į akcinę bendrovę Lietuvos statyba. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo gabių projektuotojų, kurie suprojektavo unikalių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, prižiūrėjo, kad rangovai pastatus statytų gerai ir greitai. Pvz., P. Dėdelės bendrovė 1939 05 Kaune vykusiam Europos krepšinio III čempionatui per 5,5 mėn. pastatė sporto halę. Halės projektą inžinierius A. Rozenbliumas parengė per 1,5 mėn., o detaliuosius brėžinius – jau vykstant darbams (darbus pats ir prižiūrėjo). Halės projektavimas ir statyba kainavo apie 400 000 litų. Architektas M. Songaila Kaune suprojektavo Valstybės teatro rekonstrukciją (su V. Dubeneckiu, 1923), Lietuvos banko rūmus (1928), Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos‑chemijos instituto rūmus (su A. Funku, F. Vizbaru, 1931; susprogdinti per Antrąjį pasaulinį karą), vadovavo bankų skyrių pastatų Panevėžyje (1930), Biržuose (1935), Mažeikiuose (1937), Kretingoje (1938), Raseiniuose (su A. Funku, 1933) ir Tauragėje (su A. Funku, 1935) projektavimui ir statybai. Architektas S. Kudokas Kaune suprojektavo VI gimnaziją Šančiuose (1938), Aukštesniosios technikos mokyklos rūmus (1938; dabar Kauno technikos kolegija), Karininkų ramovę (su K. Krikščiukaičiu, konstruktorius A. Rozenbliumas, 1937), įrengė Kauko laiptus į Žaliakalnį (1936), architektas V. Dubeneckis – Kaune Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus (1933), Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmus (su K. Reisonu, K. Krikščiukaičiu, 1931–36), daug daugiabučių namų. Architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis suprojektavo Vytauto Didžiojo universiteto akių ir ausų kliniką (1930), Kauno apskrities savivaldybės rūmus (1933; dabar Vyriausiasis policijos komisariatas), Kūno kultūros instituto rūmus (1932; dabar Lietuvos sporto universitetas), Pienocentro rūmus Laisvės alėjoje (1934; dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas), Tyrimų laboratoriją (konstruktorius A. Rozenbliumas, 1935–38; dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto senieji rūmai), Prekybos, pramonės ir amatų rūmus (1938, dabartinė Kauno apskrities viešoji biblioteka), ligonines Panevėžyje, Švėkšnoje ir Šiauliuose (1935–40), gimnazijas Biržuose ir Panevėžyje (1930–36), Pedagoginio instituto sporto rūmus Klaipėdoje (1937), bažnyčias Kybartuose (1928), Mažeikiuose (1936), Šakiuose (1934, per Antrąjį pasaulinį karą apgriauta, atstatant rekonstruota), rekonstravo Valstybės teatrą (1930; dabar Kauno muzikinis teatras), įvairiuose miestuose suprojektavo keliolika kotedžo tipo gyvenamųjų namų ir kita. A. Rozenbliumas 1937–40 suprojektavo ir pastatė gelžbetoninį tiltą per Nemuną Alytuje, Limos fabriką Kaune, Radviliškio stiklo fabriką ir kitus pastatus, inžinierius K. Reisonas – Žemės ūkio rūmus (1933), Žemės banką (1935; dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai) ir Prisikėlimo bažnyčią Kaune (1933–40, baigta 2006), Birutės saldainių fabriką ir Frenkelio namus Šiauliuose, Tauragės ligoninę (1932), Pasvalio komercinę mokyklą, Jurbarko tuberkuliozės ligoninę, bendrovės Maistas šaldyklą ir bendrovės Lietūkis sandėlius Klaipėdoje, inžinierius architektas F. Vizbaras – Centrinį paštą (1931), Pažangos rūmus (1934; dabar Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutas) ir daug daugiabučių gyvenamųjų namų bei kotedžų Kaune, inžinierius architektas A. Funkas – draudimo bendrovės Lietuvos Loidas rūmus (1936; dabar Žemėtvarkos projektavimo institutas) ir Taupomųjų kasų rūmus (su B. Elsbergu, A. Lukošaičiu, 1939, dabar Kauno miesto savivaldybė) Kaune, Panevėžio cukraus fabriką (1940), dalyvavo rengiant Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune, Raseinių banko, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (1936) projektus. Inžinierius architektas E. A. Frykas suprojektavo Seimo ir Teisingumo ministerijos (1930; dabar Nacionalinės filharmonijos skyrius), Ugniagesių (su A. Jokimu, 1930), Lenkų kredito draugijos (1932) rūmus Kaune, Marijampolės (1924), Tauragės, Vilkaviškio, Rokiškio, Kretingos geležinkelio stotis (visos 3 dešimtmetyje). Šie ir daugelis kitų specialistų buvo baigę Rusijos imperijos arba Vakarų Europos šalių aukštąsias technikos mokyklas.
Statybos inžinierius Lietuvoje pradėjo rengti 1920 Kaune įsteigtų Aukštesniųjų kursų Technikos skyrius. Šiuos kursus 1922 02 pertvarkius į Lietuvos universitetą, jo Technikos fakulteto Statybos skyriuje buvo rengiami statybos inžinieriai, architektai, geodezininkai. 1925–40 Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Statybos skyrių baigė 190 statybos inžinierių (jie sudarė 63,4 % visų baigusiųjų Technikos fakultetą). Nuo 1920 technikus inžinierius rengė Aukštesnioji technikos mokykla Kaune. Trūko specialistų, todėl (daugiausia rangovinėse organizacijose) dirbo daug praktikų. Į statybas kaimo vietovėse būdavo samdomi amatininkai praktikai (tik nedaugelis jų buvo baigę amatų mokyklas). Statybos darbai buvo mažai mechanizuoti, reikalavo daug rankų darbo (transportuojant ir pernešant medžiagas, atliekant žemės, betonavimo ir kitus darbus), atlyginimai dėl didelės bedarbių pasiūlos buvo maži. Statybos dažniausiai būdavo sezoninės, darbo diena dažnai trukdavo 10 ir daugiau valandų, bet dėl konkurencijos buvo išugdyti kvalifikuoti specialistai, gebantys kokybiškai dirbti.
Taupomųjų kasų rūmai (1939, inžinierius architektas A. Funkas, su B. Elsbergu ir A. Lukošaičiu; dabar Kauno savivaldybės pastatas) Kaune
2322
Bendroji statyba okupacijų metais (1940–1990)
1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo nacionalizuoti bankai ir didžiosios pramonės įmonės. Didelių statybos ir statybinių medžiagų bendrovių Lietuvoje nebuvo, todėl statybos ūkio suvalstybinimas pradėtas tik 1940 rugsėjį. Nacionalizuotas statybos organizacijas perėmė įkurtas Pramoninės statybos trestas. Jo žemutinės grandies gamybos padaliniai – sektoriai (vėliau pervadinti kontoromis) – perėmė statybas Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, pradėta darbų specializacija. 1941 pradžioje Pramoninės statybos trestą sudarė Centrinė įstaiga ir kontoros – Elektrotechnikos, Santechnikos, keturios Kauno statybos, dvi Vilniaus statybos, dvi Šiaulių statybos, Panevėžio statybos, Skirsnemunės statybos, Statybos mašinų nuomojimo, Tiekimo ir transporto. Įvedus pamaininį darbą pramonės ir statybos įmonėse padidėjo darbininkų skaičius ir buvo likviduotas nedarbas. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kitur pradėta gyvenamųjų namų darbininkams statyba. Iki 1941 balandžio Kaune jiems pastatyti 784 butai. 1941 priimtas pirmasis Liaudies ūkio vystymo planas. Jame numatyta kapitalinių įdėjimų už 27,3 mln. rublių (palyginamosiomis 1961 kainomis). Daugiau kaip 50 % visų lėšų buvo numatyta pramonės pajėgumams plėsti, siauroms gamybos vietoms (daugiausia energetikos, kuro, mašinų gamybos ir statybinių medžiagų pramonės šakų) panaikinti. Daug reikšmės teikta statybinių medžiagų pramonės plėtrai, nes plytų, kalkių stygius labai stabdė statybas.
1941 Vokietijai okupavus Lietuvą, ji tapo sudėtine Ostlando, arba Rytų krašto, reicho komisariato dalimi. Dauguma fabrikų, daugiausia statybinių medžiagų, neveikė. Nutrūko naujų įmonių statyba ir senų rekonstrukcija. 1944 atsitraukdama Vokietijos kariuomenė susprogdino daug gamyklų, kitų statinių, išvežė į Vokietiją mašinų, daug įrangos ir kita. Nuo karo veiksmų labai nukentėjo Šiauliai, Klaipėda, Raseiniai, Šakiai ir kiti miestai. Vilniuje buvo sugriauta apie 50 % visų statinių. Lietuvoje buvo sugriauta ir sudeginta 52 919 įvairių pastatų (15,5 mln. m3), 26 480 gyvenamųjų namų (1,6 mln. m3), 862 kultūriniai ir buitiniai pastatai (1,5 mln. m3), iš jų – 682 mokyklos, 30 aukštojo mokslo įstaigų pastatų, 72 ligoninės. Visiškai sutrikdytas elektros tiekimas – sugriautos Petrašiūnų, Vilniaus ir Panevėžio elektrinės, susprogdintos, sunaikintos ar iš dalies suniokotos 56 elektros stotys ir pastotės (115 000 m3), vandens siurblinės, 1655 pramoninės paskirties statiniai (1,9 mln. m3), iš jų Vilniuje – dujų, miško medžiagos, odų fabrikai, Kaune – metalo apdirbimo fabrikai Pergalė ir Metalas, vilnonių audinių fabrikas Drobė, stiklo, dažų ir popieriaus fabrikai. Apgriauti visi mėsos kombinatai (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje), cukraus fabrikai Pavenčiuose ir Marijampolėje. Ypač didelė žala buvo padaryta statybinių medžiagų pramonei, tik pagal 30 šios ūkio šakos aktuose pažymėtų įmonių nuostoliai sudarė daugiau kaip 1 mln. rublių. Nukentėjo Daugėlių plytų, Akmenės ir Pakruojo kalkių fabrikai, kitos įmonės. Buvo susprogdinti 1148 tiltai (3653 m bendro ilgio), sugriauta ir išgrobstyta 14 cerkvių, 76 bažnyčios, 130 sinagogų.
1944 SSRS vėl okupavus Lietuvą LSSR liaudies komisarų taryba ėmėsi įvertinti karo ir Vokietijos okupacijos padarytus nuostolius, organizuoti sugriauto ūkio atstatymą. LSSR valstybinė komisija, įvertinusi 87 081 aktą, nustatė, kad šie nuostoliai sudarė daugiau kaip 1,6 mlrd. rublių (piliečių – daugiau kaip 1,1 mlrd. rublių, valstybinių įmonių ir žinybų – 0,5 mlrd. rublių; palyginamosiomis 1961 kainomis). 1944 Maskvoje įsteigta Vyriausioji statybos valdyba (netrukus persikėlė į Kauną, po to į Vilnių) pradėjo operatyviai steigti valstybines statybos organizacijas – Statybos trestą nr. 1 Vilniuje, Statybos trestą nr. 2 Kaune, Statybos trestą nr. 3 Šiauliuose. Trestų svarbiausias uždavinys buvo atstatyti karo sugriautus gyvybiškai svarbius statinius (elektros ir vandens ūkio įmones, duonos kepyklas, gyvenamuosius namus ir kitus), įstiklinti ar kitaip sutvarkyti išlikusius. Nebuvo centralizuoto statybinių medžiagų tiekimo, statybos organizacijos neturėjo transporto, mechanizmų, trūko specialistų, kvalifikuotų darbininkų. Pagrindinę darbo jėgą sudarė karo belaisviai ir kaliniai. Atstatymui buvo naudojama sugriautų pastatų plytos ir metalas. 1944 rugsėjį Vyriausioji statybos valdyba įsteigė Tiekimo valdybą, kurios funkcijos buvo parūpinti medžiagų, kad bent minimaliai būtų tenkinami atstatymo poreikiai. Iš SSRS į Lietuvą atsiųsti energijos traukiniai, kai kurie reikiami įrenginiai, medžiagos. Vyriausioji statybos valdyba 1944 12 07 pertvarkyta į Vyriausiąją statybos ir statybinių medžiagų pramonės valdybą. Jai buvo pavesta rūpintis pramonine ir civiline statyba, statybinių medžiagų ir detalių gamyba. Naujajai valdybai buvo perduotos valstybinės organizacijos: trys statybos trestai (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose), dvi statybinių medžiagų pramonės kontoros (Vilniuje, Šiauliuose), Statybinių medžiagų pramonės trestas (Kaune), Statybinių medžiagų tiekimo ir realizavimo trestas, Santechnikos darbų kontora, Montavimo darbų kontora, Miško medžiagos ir durpių paruošų kontora (visos Vilniuje). Trestai ir kontoros suvienijo karo nuniokotas statybinių medžiagų įmones, nedideles dirbtuves. Buvo imtasi skubių priemonių jų veiklai suaktyvinti, bet 1945 pagaminta tik 10,3 mln. plytų, 0,6 mln. čerpių, 0,1 mln. koklių. Vyriausioji statybos ir statybinių medžiagų valdyba 1945 10 30 buvo išskaidyta į savarankiškas Vyriausiąją statybos ir Vyriausiąją statybinių medžiagų valdybas. Vyriausioji statybos valdyba vienijo visas statybos organizacijas, tiekimo kontoras, gaminių dirbtuves ir nedideles pramonės įmones, t. p. projektavimo institutą Lietuvos statybos projektas Kaune (skyrius Vilniuje). Didesnės pramonės įmonės, turinčios savarankišką balansą, buvo mechanikos gamykla Vilniuje, betono ir tolio gamyklos Kaune, plytų fabrikas Rokai. 1944–46 Vyriausiosios statybos valdybos pastangomis iš dalies atkurtos miestų komunikacijos (elektros tiekimas, vandentiekis, kanalizacija), kai kurios iki karo veikusios įmonės Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kitur, pradėtos statyti naujos įmonės ir cechai (Elfos gamykla Vilniuje, Žalgirio gamyklos liejimo cechas Naujojoje Vilnioje, nauji vilnonių audinių fabriko Drobė ir metalo apdirbimo fabriko cechai Kaune, alebastro fabrikas Šiauliuose ir kiti), Žalgirio stadionas Vilniuje, statoma M. K. Čiurlionio galerija Kaune, visoje Lietuvoje suremontuota daug gyvenamųjų namų, mokyklų, ligoninių, poliklinikų. 1946 rugpjūčio pabaigoje Vyriausiosios statybos valdybos pagrindu įsteigta Statybos ministerija (1954–57 Miestų ir kaimo statybos ministerija), kurios tikslas buvo sukurti savarankišką statybos šaką. Ministerija iš pradžių turėjo du statybos trestus (Vilniuje ir Kaune), Statybos valdybą Šiauliuose, Statybos ir montavimo valdybą Klaipėdoje ir Remonto mechaninę gamyklą Vilniuje, 1961 – jau penkis bendruosius statybos trestus (didžiuosiuose miestuose), keturis specializuotų darbų trestus (santechnikos, technologinių įrenginių ir metalo konstrukcijų montavimo, elektros montavimo, mechanizacijos), 10 statybos valdybų, 5 ministerijai tiesiogiai pavaldžias įmones (Centrinis betono mazgas, Centrinis medžio apdirbimo kombinatas ir Remonto mechanikos gamykla nr. 1 Vilniuje, Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla ir Medžio apdirbimo kombinatas Kaune), dar 22 įmonės buvo pavaldžios trestams. 1981 jau veikė 8 bendrieji statybos trestai (sustambinti Vilniaus statyba ir Kauno statyba, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Jonavos chemijos, Mažeikių), Utenos statybos trestas‑aikštelė, 4 namų statybos kombinatai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių), dvi statybos valdybos (Druskininkų ir Monolitinės), 6 specializuotų darbų trestai (be ankstesniųjų, dar statybos darbų mechanizacijos ir gelžbetoninių konstrukcijų Klaipėdoje), gamybinis autotransporto susivienijimas, Vilniaus statybinių detalių pramonės trestas (vienijo keturis medienos apdirbimo kombinatus), susivienijimas Metalas (vienijo 3 įmones), t. p. trestams ir namų statybos kombinatams pavaldžios 17 įmonių. 1981 dar įkurta Komunalinių objektų statybos valdyba (Vilniaus miesto valymo įrenginių statybai), 1986 – Eksperimentinis projektavimo ir statybos susivienijimas Monolitas. SSRS Ministrų Tarybos užduotims vykdyti Lietuvos statybos ministerija organizavo statybos ir montavimo traukinius: 1961–64 – Kazachijos plėšiniuose elevatoriams statyti, 1966 birželį – žemės drebėjimo sugriautam Taškentui atstatyti, 1979 gegužę – Baikalo–Amūro magistralės Uojano gyvenvietės statybos darbams vykdyti, 1980 birželį – Tiumenės srityje naftos verslovei statyti, 1983 – gyvenamiesiems namams Karelijoje statyti.
1946–89 pastatyta ir atiduota naudoti apie 240 didelių pramonės ir žemės ūkio įmonių. Plėtojant Lietuvos gamybinį potencialą 1947 pradėta statyti Akmenės cemento gamykla (Akmenės cementas). 1952–59 atiduotos naudoti trys technologinės linijos (kiekvienos metinis pajėgumas – 150 000 t), 1961 – ketvirtoji (320 000 t), 1970 – dar dvi (po 650 000 t) ir 1974 – dar dvi (t. p. po 650 000 tonų). Per šį laikotarpį pastatyta Naujoji Akmenė. 1954 įsteigta Kėdainių statybos valdyba ir pradėta statyti Kėdainių chemijos gamykla (Kėdainių biochemija), 1962 joje pradėjo veikti sieros rūgšties ir superfosfato, 1982 – paskutiniai cechai. Per šį laikotarpį labai išsiplėtė Kėdainių miestas.
statomas odos ir avalynės kombinato Elnias darbuotojams skirtas gyvenamasis namas (1954, fotografas J Baltmanas; Šiaulių Aušros muziejus)
gamybinis susivienijimas Azotas (1975, dabar bendrovė Achema)
1962 pradėta statyti Jonavos azoto trąšų gamykla (Achema), 1964 pradėtas gaminti amoniakas, gamykla baigta 9 dešimtmečio pradžioje. 1962 pradėta statyti Kauno dirbtinio pluošto gamykla (Dirbtinis pluoštas), jos gamybos įrenginiai buvo montuojami 1965–77. Nuo šios statybos prasidėjo naujo Kauno pramoninio rajono su bendro naudojimo objektais statyba. 1964 Lietuvos mokslų akademijai ir Valstybiniam plano komitetui parengus Lietuvos gamybinių jėgų plėtros planą naujos pramonės įmonės daugiausia buvo statomos penkiuose plečiamuose miestuose – Alytuje, Kapsuke (dabar Marijampolė), Utenoje, Telšiuose ir Tauragėje.
Kartu buvo plėtojamas ir šių miestų komunalinis ūkis. Labai sparčiai augo Alytus. Čia pastatyti medvilnės (Alytaus tekstilė), skydinių namų, mėsos kombinatai, buitinių šaldytuvų, kombinuotųjų pašarų ir kitos gamyklos. Kapsuke (dabar Marijampolė) pastatytos maisto produktų automatų, pieno konservų, putliųjų verpalų ir kitos gamyklos, Utenoje – trikotažo (Utenos trikotažas), elektrinių krosnelių gamyklos, mėsos kombinatas ir kita, Telšiuose – skaičiavimo mašinų gamykla ir pieno kombinatas, išplėstas siuvimo fabrikas Mastis, Tauragėje pastatytos drenažo vamzdelių, kombinuotųjų pašarų ir skaičiavimo mašinų gamyklos, išplėstas mėsos kombinatas. Labai išsiplėtė Mažeikiai, kuriuose 1971 pradėta statyti naftos perdirbimo įmonė (Mažeikių nafta, nuo 2009 ORLEN Lietuva), jos pirmieji įrenginiai (pajėgumas – 6 mln. t naftos per metus) paleisti 1980, kiti – 1984. Kituose miestuose t. p. buvo statomos naujos ir plečiamos esamos įmonės.
Be Statybos ministerijos organizacijų, įvairius objektus statė ir kitos valstybinės bei kooperatinės rangovinės organizacijos. Kaimo (daugiausia kolūkių) statybos darbus vykdė Respublikinis tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimas (įkurtas 1957, 1985 tapo Lietuvos valstybinio agropramoninio komiteto respublikiniu kooperatiniu valstybiniu statybos susivienijimu). Statybos specialiuosius darbus atliko Automobilių transporto ir plentų ministerijos kelių statybos valdybos (įkurtos 1944, vėliau sujungtos į Kelių statybos trestą), energetinio ūkio atkūrimo ir elektrifikacijos darbus – Petrašiūnų statybos ir montavimo valdyba (įkurta 1944), statybos ir montavimo trestas Glavselelektro (įkurtas 1949, 1954 pervadintas Specializuotu trestu nr. 8), Energetikos statybos trestas (įkurtas 1958, perėmė Petrašiūnų statybos ir montavimo valdybą, Specializuoto tresto nr. 8 keturias statybos ir montavimo valdybas, Komunalinio ūkio ministerijos 2 tarprajonines kontoras), melioracijos darbus – Melioracijos kontora (1945–49), melioracijos mašinų stotys (nuo 1949), melioracijos statybos valdybos (nuo 1963), melioracijos statybos ir montavimo valdybos (nuo 1973), komunalinio ūkio darbus – Komunalinio ūkio ministerijos Respublikinis statybos ir remonto trestas (įkurtas 1964, kontoros visuose didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose), kai kuriuos specialiuosius darbus (geležinkelių statybos, specialiųjų technologinių įrenginių montavimo, vamzdynų klojimo, izoliavimo ir kitus) – SSRS ministerijoms pavaldžios statybos ir montavimo organizacijos. Kai kurios kitos ministerijos ir žinybos t. p. turėjo statybos remonto valdybų.
1945–50 daugiausia buvo atstatomi sugriauti miestai, pramonės įmonės, vėliau, vykdant kapitalinės statybos penkmečių ir metines programas, plėtojosi miestai, pramonė, kūrėsi naujos pramonės šakos (chemijos, staklių, prietaisų gamybos, metalo apdirbimo, laivų remonto ir statybos, mikrobiologijos ir kitos), sukurta pramoninė žemės ūkio produktų gamybos bazė (šiltnamių ir paukštynų kombinatai, gyvulininkystės kompleksai, mėsos ir pieno kombinatai, kombinuotųjų pašarų gamyklos, grūdų elevatoriai), buvo statomi gyvenamieji namai, mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės, poliklinikos, kino teatrai ir kiti visuomeninės paskirties pastatai. 1946–50 Statybos ministerijos organizacijos pastatė ir suremontavo 49 700 m2 gyvenamojo ploto namų, atstatė 6 mokyklas, 1 ligoninę, Filharmoniją Vilniuje, pastatė 20 000 vietų stadioną ir buvusį Rusų dramos teatrą Vilniuje.
Daug statybos darbų atlikta žemės ūkyje, visuose kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose pastatyta gamybinių pastatų, gyvulininkystės kompleksų. 7–8 dešimtmečiais buvo sparčiai statomi dideli pieninės ir mėsinės gyvulininkystės kompleksai. Kaimo centrinėse gyvenvietėse pastatyta daug naujų gyvenamųjų namų (statyba suaktyvėjo 1976 pradėjus veikti Alytaus eksperimentiniam skydinių namų statybos kombinatui; jis pastatė daugiau kaip 6000 vienbučių namų), mokyklų, vaikų darželių, parduotuvių, ambulatorijų, kultūros namų ir kitų statinių. Daugelyje gyvenviečių įrengta centralizuotas vandentiekis, kanalizacija, nuotekų valymo įrenginiai, išasfaltuotos ir apšviestos gatvės. Kasmet buvo rengiami gražiausiai tvarkomų gyvenviečių, sodybų konkursai. 1971 Ukmergės rajono Dainavos tarybinio ūkio gyvenvietei paskirta SSRS valstybinė, 1988 Šilutės rajono Juknaičių eksperimentinio ūkio gyvenvietei – SSRS Lenino premija.
Visos statybos organizacijos 1944–89 įsisavino 50,544 mlrd. rublių kapitalinių įdėjimų, iš jų – 30,865 mlrd. rublių statybos ir montavimo darbams (1 lentelė). Pramonei teko 27,3 %, žemės ūkiui – 24,6 %, butų ūkiui – 19,8 %, mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų, komunalinių ir kitų įmonių bei tiesinių statybai – 28,3 % visų skirtų lėšų (1985). 1946–89 valstybinių ir kooperatinių organizacijų, kolūkių ir gyventojų lėšomis pastatyta ir atiduota naudoti daugiau kaip 48 mlrd. rublių vertės įvairių statinių (2 lentelė).
1
2
1946–89 Lietuvoje pastatyta daugiau kaip 54 mln. m2 bendro ploto gyvenamųjų namų, vien 1971 – 902 000 m2. Statybos ministerijos organizacijos pastatė 22,8 mln. m2 gyvenamojo ploto (3 lentelė). Gyvenamųjų namų statyba paspartėjo pradėjus statyti iš stambių surenkamųjų gelžbetoninių plokščių. Pirmasis toks 80 butų penkiaaukštis gyvenamasis namas pastatytas 1959 Vilniuje. Statybai plėsti įkurti namų statybos kombinatai Vilniuje ir Kaune (abu 1966), Klaipėdoje (1971), Šiauliuose (1973). Jie per metus galėjo pastatyti iki 900 000 m2 bendrojo ploto gyvenamųjų namų. 1968 Žirmūnų gyvenamojo rajono Vilniuje užstatymas įvertintas SSRS valstybine, 1974 Lazdynų – Lenino premija. 1980 pradėti statyti daugiaaukščiai (12–16 aukštų) monolitiniai gelžbetoniniai namai. 9 dešimtmečio pabaigoje kasmet buvo atiduodama naudoti po maždaug 30 000 butų.
3
1946–89 pastatyta ir atiduota naudoti apie 659 200 vietų bendrojo lavinimo mokyklų, apie 248 400 vietų vaikų darželių ir lopšelių, apie 28 200 lovų ligoninių, daug poliklinikų, 1956–89 – apie 44 800 vietų kino teatrų, apie 180 000 vietų kultūros namų ir klubų. Visuose miestuose ir rajonų centruose pastatyta buitinio aptarnavimo kombinatų, universalinių parduotuvių, visuomeninio maitinimo įmonių. Visuose miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse buvo įrengiamas vandentiekis, kanalizacija, šilumos tinklai, statomi vandens ėmimo ir nuotekų valymo įrenginiai. 1961 nutiestas magistralinis dujotiekis Dašava–Vilnius, 1962–84 – jo atšakos į Kauną, Panevėžį, Šiaulius, Klaipėdą, Alytų ir kitus miestus, 1988 – antroji linija Minskas–Vilnius–Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda, prie jų išoriniais dujotiekio tinklais prijungtos pramonės įmonės, katilinės, gyvenamieji namai ir kiti objektai, gamtinių dujų tinklų ilgis gatvėse ir kiemuose pasiekė daugiau kaip 2900 kilometrų. Jau 1960 miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse 53 % gyvenamojo ploto buvo įrengtas vandentiekis, 20 % – kanalizacija (1988 – 94 %), prie centrinio šildymo 1970 prijungta 43 % gyvenamojo ploto (1988 – 91 %), 86 % gyvenamojo ploto turėjo karštą vandenį ir dujas.
Vilniaus sporto rūmai (1971, architektai E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z. Liandzbergis, inžinieriai H. V. Karvelis, A. Katilius, A. Komarovskis, S. Kovarskaja)
Druskininkų balneologijos ir fizioterapijos gydykla (1980, architektai R. Šilinskas, A. Šilinskienė, 2006 rekonstruota į Druskininkų vandens pramogų parką, architektai K. Kisielius, V. Kančiauskas)
Vilniuje pastatyti Operos ir baleto teatras, Sporto ir Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmai, nauji viešbučiai, studentų miestelis Saulėtekio alėjoje, Kaune – nauji muziejai, meno galerijos, universalinė parduotuvė, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas), Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) rūmai, Klaipėdoje – Jūrų muziejus, nauji viešbučiai, Šiauliuose ir Panevėžyje – Inžinierių namai, dramos teatrai, nauji viešbučiai ir kiti statiniai, Šiauliuose Vilniaus gatvė ir Kaune Laisvės alėja pertvarkytos į pėsčiųjų gatves. Kurortuose pastatyta gydyklų, sanatorijų, poilsio namų, juos aptarnaujančių statinių. Labai išsiplėtė Palanga (Vanagupėje pastatyta daug poilsio namų) ir Druskininkai (pastatyta naujų gydyklų ir sanatorijų).
Statybų mastą ribojo nuolatinis darbininkų trūkumas, didelė jų kaita. 1946 ministerijos organizacijose dirbo apie 3600 darbuotojų (iš jų – apie 3200 darbininkų), 1960 – apie 20 200 darbuotojų (apie 17 600 darbininkų), 1970 – apie 36 300 (apie 30 600 darbininkų), 1980 – apie 34 900 (apie 28 400 darbininkų), 1989 – apie 44 200 darbuotojų (36 000 darbininkų). Statybos ministerija organizavo darbininkų rengimą, kvalifikacijos kėlimą, statė žinybinius gyvenamuosius namus darbuotojams (1985 jos žinioje buvo apie 1 818 000 m2 naudingojo ploto gyvenamuosiuose namuose ir apie 155 000 m2 bendrabučiuose, juose gyveno apie 134 200 žm., iš jų apie 12 000 bendrabučiuose). 1960 parengta 1860 darbininkų (iš jų 1700 – ministerijos Mokymo kombinate), 2530 darbininkų pakėlė kvalifikaciją, 1970 parengti 6542 (Mokymo kombinate 2234), kvalifikaciją pakėlė 7555 darbininkai. Trūkstant darbuotojų į statybas (dažniausiai didelių objektų) centralizuotai buvo nukreipiami nuteistieji. Darbininkų pradėjo daugėti 1970 įteisinus diferencijuotą darbo užmokesčio priedą už išdirbtus metus. Pamažu statybos organizacijose pradėjo dirbti aukštąsias mokyklas baigę specialistai.
Plėtėsi statybos mašinų parkas, buvo steigiamos specializuotos statybos mašinų eksploatavimo valdybos, jų remonto dirbtuvės, mažosios mechanizacijos priemonių aikštelės. Dauguma darbų buvo atliekama mechanizuotai (1985 – 99 % žemės, 97,7 % betonavimo, 99,4 % krovos, 60,4 % tinkavimo, 49,2 % dažymo, 59,2 % stogo darbų). Darbo našumui didinti buvo kuriamos ūkiskaitinės brigados (1965 – net 438, jose dirbo 16 380 darbininkų), įvestas (1968) paros ir savaitės planavimas ir dispečerinis valdymas, įkurta Statybos valdymo sistemų mokslinė tiriamoji laboratorija, įdiegta (etapais 1971–85) automatizuota valdymo sistema. Kito ir statybų pobūdis: daugėjo surenkamų segmentų, vyko darbų specializacija, plėtėsi mechanizacija, statybinių mechanizmų parkas. 1950 Statybos ministerijos organizacijos pagamino vos 2800 m3 surenkamųjų ir gelžbetoninių konstrukcijų (daugiausia statybos aikštelėse), 1960 vien gelžbetoninių konstrukcijų – 121 600 m3, 1970 – 1 087 000 m3, 1987 – 1 369 000 m3. Ministerijos mechanikos gamykla gamino kai kuriuos statybinius mechanizmus.
Plečiantis statyboms reikėjo spartinti statybinių medžiagų gamybą. 1985 veikė statybos organizacijoms priklausančios 26 surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, 6 statybinių konstrukcijų gamyklos, 4 surenkamųjų gelžbetoninių namų ir 1 skydinių namų kombinatas, 8 medienos apdirbimo įmonės, 8 metalo konstrukcijų ir santechnikos ruošinių gamyklos, daug statybos mašinų, mechanizmų remonto ir kitų įmonių. Pagrindinių statybinių medžiagų ir gaminių gamyba 1945–88 parodyta 4 lentelėje.
4
1987 pagrindinė statybos valdymo ir vykdymo institucija Statybos ministerija iš sąjunginio perėjo į respublikinį pavaldumą. 1988 pradžioje jai priklausė 26 statybos ir jos veiklą aptarnaujančios organizacijos: dideli statybos ir montavimo trestai, namų statybos kombinatai, specializuotos statybos valdybos, statybos projektavimo ir organizavimo padaliniai, mokymo kombinatai, susivienijimas Industrija ir kitos. Projektavimo, statybos padalinių turėjo ir kitos ministerijos bei žinybos (Kaimo statybos ministerija, Tarpkolūkinis statybos įmonių susivienijimas, Komunalinio ūkio ministerija). Valstybinę statybos reguliavimo politiką vykdė Valstybinis statybos reikalų komitetas, jo žinioje buvo projektavimo ir moksliniai tiriamieji institutai – Pramprojektas Kaune su filialu Vilniuje, Miestų statybos projektavimo institutas Vilniuje su filialu Kaune, skyriais Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, Žemprojektas Kaune, Inžinerinių tyrimų institutas Vilniuje su filialu Kaune ir Geodezijos skyriais Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas, t. p. žurnalo Statyba ir architektūra redakcija ir kitos įstaigos. Veikė 4 žinybiniai projektavimo institutai (jų projektus vertino Valstybinio statybos reikalų komiteto Ekspertizės skyrius): Kolūkių statybos, Komunalinio ūkio, Kelių tyrimo ir projektavimo, Vandens ūkio projektavimo. 1988 įgyvendinant ūkio reformų ir pertvarkos planą Statybos ministerijos ir Valstybinio statybos reikalų komiteto pagrindu įkurtas Valstybinis statybos komitetas. Teigiamų rezultatų davė eksperimentas vertinti statybos organizacijų veiklą ne pagal statybos ir montavimo darbų apimtį, bet pagal prekinę produkciją (t. y. atiduotų eksploatuoti objektų vertę).
2322
Bendroji statyba atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 panaikintas Valstybinis statybos komitetas ir įkurta Statybos ir urbanistikos ministerija (1998 jos funkcijas perėmė naujai sudaryta Aplinkos ministerija), 1990 pabaigoje jos reguliavimo sričiai priklausė 398 statybos organizacijos. 1991 priėmus Valstybinio turto privatizavimo įstatymą pradėtas intensyvus statybos ir statybinių medžiagų pramonės įmonių skaidymas ir privatizavimas (iš esmės baigtas 1995). 1995 pabaigoje Statybos ir urbanistikos ministerijos reguliavimo sričiai priklausė 455 statybos įmonės. Statybos veiklą plėtojo daugiau kaip 3900 bendrovių ir kitų organizacijų. Sėkmingiausiai dirbo tos įmonės ir organizacijos, kurios per privatizavimo procesą neišsisklaidė, išsaugojo savo gamybinį ir žmogiškąjį potencialą (YIT Kausta, Montuotojas, Panevėžio statybos trestas ir kitos).
Steigėsi statybos įmonių ir specialistų visuomeninės organizacijos: Lietuvos statybos inžinierių sąjunga (1989), Lietuvos statybininkų asociacija (1993), Statybos industrijos asociacija (1994) ir kitos.
Dėl SSRS vykdytos Lietuvos ūkio blokados, padarytų klaidų, nutrūkus tradiciniams ekonominiams ryšiams ir dėl kitų priežasčių sumenko statybinių medžiagų pramonė. Statybos įmonės plėtė statybos darbų eksportą. 1996–2000 buvo taikomasi dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis, ieškoma efektyvesnių statybos valdymo metodų, naujų tarptautinių ryšių. Steigėsi bendros su užsienio kapitalu arba užsienio kapitalo statybos įmonės, atsirado galimybių įsigyti geros kokybės medžiagų, perimti užsienio technologijas. Statybų plėtra tebebuvo netolygi. Dėl ekonominės ir finansinės krizės Rusijoje, Lietuvos vidaus valdymo problemų smarkiai sumažėjo statybų mastas. Buvo kuriami Lietuvos statybą reglamentuojantys dokumentai – priimtas Statybos įstatymas (1996, nauja redakcija 2002), parengti pagrindiniai statybos reglamentai, kiti norminiai dokumentai, sukurta statybos kontrolės, statybos produkcijos sertifikavimo, viešųjų pirkimų, specialistų ir įmonių atestavimo sistemos, kita.
Statybą planuoja Vyriausybė (Ūkio ir kitos ministerijos), savivaldybės ir individualūs statytojai (užsakovai, investuotojai). Statybos projektavimo darbus atlieka įvairių sričių specialistus sutelkusios projektavimo bendrovės (Lietuvos statybų projektavimo institutas, Pramprojektas, Jungtinės architektų dirbtuvės ir kitos), t. p. atestuoti individualūs projektuotojai. Konkurso būdu parinkta projektavimo bendrovė pagal statytojo (užsakovo) iš savivaldybių gautas projektavimo sąlygas privalo sutartyje nustatytu laiku parengti ir suderinti su tas sąlygas nustačiusiomis institucijomis ekonominius ir kokybinius projektinius sprendimus. Statybą rangos būdu vykdo įvairios statybos, montavimo ir kitos specializuotos bendrovės, dažniausiai atestuotos atliekamiems darbams (YIT Kausta, Panevėžio statybos trestas, Montuotojas, Arkada, Tarptautinė statybos korporacija, Hidrostatyba, Voltas ir kitos). Rangos būdu atliekamai statybai skelbiami konkursai, kuriuos dažniausiai laimi mažiausią kainą pasiūliusi rangovinė organizacija, galinti įrodyti tinkamą pasirengimą vykdyti darbus ir patyrimą. Rangovai nuolat tobulina atliekamų darbų technologiją, įsigyja naujų efektyvių mašinų ir įrenginių, kelia savo darbuotojų kvalifikaciją. Statytojai (užsakovai) su rangovinėmis bendrovėmis sudaro sutartis, kuriose numatomi įsipareigojimai (statytojui – laiku pateikti statiniui reikalingus technologinius įrenginius, užtikrinti atliktų darbų apmokėjimą, rangovui – kokybiškai ir saugiai atlikti statybos ir montavimo darbus, statinį atiduoti naudoti sutartyje numatytu laiku ir ištaisyti defektus per Statybos įstatyme numatytą laikotarpį), netesybų sankcijos. Nesudėtingus darbus statytojai gali atlikti ūkio būdu samdydami reikiamų specialybių darbininkus – atsakomybė už darbų organizavimą ir jų kokybę tenka statytojui. Visais atvejais statybos pradedamos gavus savivaldybės leidimus. Statybos darbus kontroliuoja atestuoti projekto vadovai (autorinė priežiūra), užsakovo tarnybų specialistai (techninė priežiūra) ir valstybės įgaliotieji inspektoriai (valstybinė priežiūra). Baigtą statinį valstybės nustatyta tvarka naudoti priima paskirtos komisijos, o savivaldybių tarnybos privalo organizuoti jų naudojimo priežiūros kontrolę.
Šiaulių arena (2007, architektai A. Bublys, E. Miliūnas)
gyvenamųjų namų kvartalas Aušros namai Kaune, Žaliakalnyje (2007, architektai A. Karalius, D. Trainauskas)
21 a. pradžioje sparčiai didėjant Lietuvos bendrajam vidaus produktui išsiplėtė statybų mastas ir lyginamoji vertė ūkio struktūroje (statybos išimtinai priklauso nuo šalies ekonominės padėties). Statybos darbų mastas 2000–06 padidėjo nuo 2,6 mlrd. iki 7,9 mlrd. litų (5 lentelė). 2006 Vilniaus apskrityje atlikta 37,3 %, Kauno – 17,6 %, Klaipėdos – 15,1 %, Šiaulių – 7,1 %, Panevėžio – 5,6 %, Alytaus ir Marijampolės – po 4,1 %, Utenos – 3,7 %, Telšių – 3,6 %, Tauragės – 1,7 % visų šalies statybos darbų. Įvyko svarbių pokyčių ir gyvenamųjų namų statyboje (6 lent.) – 2006 pastatyti 7292 butai (1300 daugiau nei 2005). Pagerėjo statybos darbų kokybė. Daugelis statybos įmonių įdiegė tarptautinės kokybės vadybos ir kitas sistemas. Pastatyta išskirtinių statinių, pvz., prekybos ir laisvalaikio centras Mega Kaune, vandens pramogų parkas Druskininkuose, Šiaulių arena, medienos plokščių gamykla Kazlų Rūdoje, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, administracinių objektų, gyvenamųjų namų kompleksai Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir kituose miestuose. Sėkmingai dirbo daug statybos įmonių – YIT Kausta, Panevėžio statybos trestas, Montuotojas, Eika, Kortas, Mitnija, Hidrostatyba ir kitos. Statybos sektoriuje, pirmiausia valstybinio valdymo srityje, išryškėjo ir neigiamos tendencijos: panaikinus Statybos ir urbanistikos ministeriją ir jos funkcijas perdavus Aplinkos ministerijai nebeliko galimybės kryptingai rūpintis statybos politika, darnia plėtra ir perspektyva, dėl spartaus statybų masto didėjimo, didelės gyventojų emigracijos statybose trūksta darbininkų, vidutinės grandies specialistų.
5
6
Svarbi statybos komplekso dalis yra statybinių medžiagų gamybos įmonės – bendrovės Paroc (izoliacinių medžiagų gamyba), Wavin Baltic (vamzdžių gamyba), Ruukki Lietuva, Mida LT (stogų dangų gamyba), Jūrės medis (klijuotosios konstrukcijos), Dvarčionių keramika, Rokų keramika (keraminių plytelių gamyba), Matuizų plytinė (silikatinių plytų gamyba), Akmenės cementas (cemento gamyba), langų, gelžbetoninių konstrukcijų gamybos įmonės ir kitos. 2006 (Statistikos departamento duomenimis) rinkai pateikta apie 3 291 000 t žvyro ir žvirgždo, apie 3448 t dolomitinės skaldos, pagaminta apie 153 900 medinių langų ir jų rėmų, apie 878 800 plastikinių langų, durų, slenksčių ir staktų, apie 1,1 mln. t cemento, apie 579 000 t plytų, apie 427 000 m3 surenkamųjų konstrukcinių elementų.
2075
energetikos objektų statyba Lietuvoje