Sapiegà Benediktas Povilas apie 1643 1707 08 12Berlynas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės veikėjas. Povilo Jono Sapiegos sūnus, Kazimiero Povilo Jono Sapiegos brolis. Su kitais šeimos nariais kūrė politiką, kuri nulėmė Sapiegų įsigalėjimą LDK.
Benedikto Povilo Sapiegos portretas (aliejus, 1709, nežinomas dailininkas, Vavelio karalių pilis)
Su vyresniuoju broliu Kazimieru Povilu Jonu studijavo Grazo, Leuveno universitetuose, keliavo po Vakarų Europos šalis. 1665 mirus tėvui ieškojo sąjungininkų kovai su LDK didikais Pacais, suartėjo su galingiausia LDK didikų gimine Radvilomis. 1661–65 LDK pastalininkis, 1665–70 stalininkas, 1670–76 LDK rūmų iždininkas, 1676–1703 ir nuo 1705 buvo LDK didysis iždininkas. 1668 Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovui Jonui Kazimierui atsisakius sosto B. P. Sapiega 1669 Elekciniame seime rėmė Neuburgo kunigaikščio Pilypo Vilhelmo kandidatūrą (už Neuburgo kunigaikščio Karolio Pilypo buvo ištekėjusi L. K. Radvilaitė), bet netrukus parėmė Mykolo Kaributo Višnioveckio (už tai buvo paaukštintos jo pareigos), šiam 1673 mirus – Jono Sobieskio kandidatūrą. 1674 buvo Elekcinio seimo maršalka.
ATR valdovo globojami B. P. Sapiega ir kiti Sapiegos stiprino savo įtaką valstybėje. Ilgainiui B. P. Sapiega ėmė priešintis ATR valdovo Jono Sobieskio politikai, rengė prieš jį sąmokslą, nutraukė ryšius su Prancūzija ir suartėjo su Austrijos karaliaus dvaru Vienoje. Vaidijosi su Lietuvos bajorais. Sapiegų pralaimėtame 1700 Valkininkų mūšyje su LDK didikų Oginskių grupuote buvo sužeistas, išvyko į Kuršą. Grįžęs siekė ATR valdovo Augusto II paramos, jos negavęs atkakliai siekė jį nuversti nuo sosto. Prasidėjus Šiaurės karui (tarp Rusijos ir Švedijos; 1700–21) ėmė remti Švedijos karalių Karolį XII, stengėsi, kad ATR valdovu taptų Stanislovas Leščinskis.
1703 B. P. Sapiega ir kiti Sapiegos buvo apkaltinti išdavyste, nušalinti nuo pareigų ir neteko žemės valdų. Emigravęs į Vokietiją B. P. Sapiega dalyvavo Švedijos karo veiksmuose Saksonijoje.
L: Polski słownik biograficzny t. 34 d. 4 Warszawa–Kraków 1993.
415