benediktnas (pranc. bénédictine), vienas seniausių stipriųjų likerių. Turi 43 % (tūrio) etanolio. Yra geltonai žalios spalvos, saldaus, kartais karčiai deginančio skonio, specifinio aromato. Svarbiausia žaliava – ištrauka ir aromatinis spiritas iš kvapiųjų džiovintų žolių lapų, žydinčių stiebų dalių, šaknų ir šakniavaisių: vaistinės melisos, šaltmėtės, tikrųjų gvazdikų aštraus, deginančio skonio nepražydusių pumpurų, šventagaršvės džiovintų nevalytų aštrių kartoko skonio šakniavaisių ir šaknų, ceiloninio cinamono, kininio cinamono, kvapiojo muskatmedžio vaisių – riešutų, tikrojo kardamono vaisinių dėžučių su sėklomis. Dar dedama rektifikuoto etanolio, minkštinto vandens, cukraus, karamelinio cukraus, gėlių arba liepų žiedų medaus, baltojo trijų vynuogių rūšių brendžio ir dažomosios medžiagos tatrazino E102. Pagal receptą sumaišytas visų žaliavų mišinys filtruojamas ir išpilstomas į butelius. Benediktiną pradėjo gaminti vienuoliai benediktinai viduriniaisiais amžiais Prancūzijoje (Normandijoje). Lietuvoje gaminamas nuo 20 a. 3–4 dešimtmečio; pirmiausia pradėta gaminti Kauno likerio ir degtinės gamykloje (dabar bendrovė MV GROUP Production), vėliau ir bendrovėje Vilniaus degtinė.
3001