benefcija (lot. beneficium – geradarystė, labdara), kanonų teisėje – ilgalaikė bažnytinė tarnyba su pastoviomis pajamomis. Už beneficiją buvo atlyginama žemės valda (su gyventojais). Iš jų gaunamas pajamas buvo galima naudoti administravimui ir asmeniškai. Vakarų Europoje paplito 6–9 amžiuje. Tridento susirinkimas (1545–63) beneficijos asmenines pajamas apribojo, Vatikano II susirinkimas (1962–65) panaikino. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje beneficijos buvo teikiamos nuo 14 a. pabaigos. 19 a. Rusijos valdžios įsakymu iš Katalikų Bažnyčios atimta diduma bažnytinės žemės valdų (bažnytinė žemėvalda). 1918–40 beneficijos buvo tvarkomos pagal kanonų teisę ir to meto įstatymus. Sovietų okupacinė valdžia beneficijas 1940–41 likvidavo.
2271