bengãlų kalbà, bengali, indoeuropiečių kalbų šeimos indų naujųjų kalbų grupės kalba.
Paplitimas
Bangladešo valstybinė kalba. Dar vartojama Indijoje (Vakarų Bengalijos, Assamo, Biharo, Orissos valstijose). Kalbančiųjų virš 250 mln. (2017).
Istorija
Bengalų kalba, kaip ir kitos naujosios indų kalbos, 10 a. išsiskyrė iš indų vidurinių kalbų. Skiriama senoji (10–12 a.), vidurinė (15–17 a.) ir naujoji (nuo 18 a. pab.) bengalų kalba. Seniausi rašto paminklai iš 10 amžiaus. Pagal istorinės srities Bengalijos padalijimą skiriamos vakarų ir rytų tarmių grupės.
Bendrinė kalba
Kalkutos šnektos pagrindu susiformavusios bendrinės kalbos yra 2 variantai: literatūrinė (sadhu bhasa) ir šnekamoji (calit bhasa). Literatūrinėje gausu sanskrito žodžių, ji nuo šnekamosios skiriasi fonetiškai ir morfologiškai (ypač po reformavimo 19 a.). Rytų bengalų kalboje gausu arabų ir persų kalbų skolinių. Dabartinėje bengalų kalboje nėra daiktavardžių giminės. Išnykusias linksnių galūnes atstoja visiems daiktavardžiams vienodos postpozicijos, daugiskaita reiškiama tam tikru pridėtu žodžiu. Veiksmažodžių vienaskaitos ir daugiskaitos formos sutampa, laikai, nuosakos, dalyviai padaromi su tam tikromis priesagomis.
Raštas
Vartojamas bengalų raštas, kilęs iš brahmi.
2703