„Beovulfas“ (Beowulf), anglosaksų epas. Sukurtas tarp 700 ir 750. Parašytas aliteracine eilėdara (3182 eilutės). Vienintelis rankraštis (10 a. pabaiga) saugomas Britų muziejuje. Pirmą kartą išspausdintas 1815. Epas pagrįstas skandinavų sagomis apie mitinius ir istorinius (6 a. pirmos pusės) herojus bei įvykius. Pirmojoje dalyje pasakojama, kaip geatų (Pietų Švedijoje gyvenusios skandinavų genties) karžygys Beovulfas nugalėjo Danijos karalystę niokojusią pabaisą Grendelį ir jo motiną, antrojoje – kaip Beovulfas tapo geatų valdovu, užmušė slibiną ir nuo žaizdų mirė. Poema baigiama laidotuvių ritualo aprašymu. Epe iškeliamos senovės germanų etinio kodekso vertybės: ištikimybė genčiai bei jos vadui, kerštas priešui, kenkiančiam bendruomenei; jame yra ir krikščioniškųjų motyvų.
772