berilis
berlis (lot. Beryllium), Be, periodinės elementų sistemos II A grupės cheminis elementas. Sidabriškai pilkas (plieno spalvos) metalas. Kristalinė gardelė heksagoninė. Lengvas (1,5 karto lengvesnis už aliuminį), labai kietas, tačiau trapus. Kambario temperatūroje reaguoja tik su fluoru, nes yra apsitraukęs apsaugine oksido plėvele. Pakaitintas reaguoja su deguonimi, siera, azotu, anglimi, halogenais, 1200 °C temperatūroje sudega. Reaguodamas su šarmais sudaro beriliatus. Koncentruota azoto bei sieros rūgštis berilį pasyvina, praskiesta druskos, sieros rūgštis bei karšta azoto rūgštis berilį tirpina. Junginiuose dvivalentis.
Svarbiausi berilio junginiai: berilio oksidas BeO – chemiškai ir termiškai atsparus junginys, iš jo gaminami tigliai, aukštai temperatūrai atsparūs izoliatoriai, vamzdžiai, termoelementų apvalkalai, speciali keramika, yra ultravioletinei spinduliuotei laidaus stiklo komponentas, neutronų lėtiklis branduoliniuose reaktoriuose, katalizatorius; berilio sulfatas BeSO4·4H2O; berilio chloridas BeCl2; berilio fluoridas BeF2 (naudojamas branduolinėje technikoje, fluorberiliniam stiklui gaminti); berilio karbonatas BeCO3·4H2O. Berilis gamtoje randamas mineralų berilo, fenakito Be2SiO4, chrizoberilo Al2BeO4 pavidalo. Berilis gaunamas iš berilo: mineralas sulydomas su klintimi, lydalas veikiamas sieros rūgštimi, gautas berilio sulfatas kaitinamas 1100 °C temperatūroje, susidaręs BeO paverčiamas berilio chloridu ir šis, sumaišytas su natrio chloridu, elektrolizuojamas. Berilis gryninamas zoninio lydymo būdu. Naudojamas metalurgijoje (lydiniams legiruoti), berilį sulydžius su aliuminiu, magniu ar kitais metalais gaunami berilio lydiniai. Iš berilio daromos giroskopų detalės (jos ilgai nesusidėvi), rentgeno vamzdžių balionai (berilis gerai praleidžia rentgeno spindulius), branduoliniuose reaktoriuose beriliu lėtinami ir atspindimi neutronai. Berilio, radžio ir polonio mišinys naudojamas kaip neutronų šaltinis. Berilio yra daugelio augalų ir gyvūnų audiniuose. Jis būtinas normaliai magnio ir fosforo apykaitai organizme, stabdo kai kurių fermentų aktyvumą. Jei gyvūnų racione yra berilio perteklius, žarnyne susidaro organizmo nepasisavinamas tirpus berilio fosfatas – organizme pradeda trūkti fosforo, minkštėja kaulai, susergama beriliniu rachitu. Berilis ir jo junginiai, ypač organiniai, nuodingi, apsinuodijus susergama berilioze. Berilį atrado L. N. Vauquelinas 1798, metalinį berilį 1828 pirmą kartą gavo prancūzas Antoineʼas Alexandreʼas Brutusas Bussy ir vokiečių chemikas F. Wöhleris. Grynas berilis buvo pagamintas 1898 elektrolizuojant išlydytą berilio chlorido ir natrio chlorido mišinį.
| atominis skaičius | 4 | |
| santykinė atominė masė | 9,01218 | |
| elektrinis neigiamumas | 1,57 | |
| išorinių elektronų konfigūracija | 2s2 | |
| oksidacijos laipsnis | +2, retai +1 | |
| izotopai | ||
| stabilusis | 9Be (100 %) | |
| stabiliausi radioaktyvieji | 7Be (T1/2 53,29 d), 10Be (T1/2 1,6·106 m.) | |
| kiekis Žemės plutoje | 6·10–4 % (masės) | |
| lydymosi temperatūra | 1 287 °C | |
| virimo temperatūra | 2 471 °C | |
| tankis | 1 816 kg/m3 | |
| kietumas pagal Brinellį | 1 060–1 320 MPa | |
| savitoji elektrinė varža (20 °C) | 6,6·10–8 Ω·m | |
| šilumos laidumo koeficientas (27 °C) | 200 W/(m·K) | |
| savitoji šiluminė talpa | 1,825 kJ/(kg·K) | |
| standartinis elektrodo Be/Be2+ potencialas | –1,7 V | |
| magnetinė juta | –1·10–9 | |
2591
-Beryllium