Berlýno sukilmas, Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojų 1953 06 16–17 sukilimas prieš komunistinę valdžią.
Sukilimo priežastys
1953 vasarą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR) susiklostė sudėtinga padėtis. Reparacijos SSRS sudarė apie 19 % VDR biudžeto (dar 11 % buvo skiriama saugumo ir karo reikmėms). Ekonomikoje pagreitintai buvo diegiamas socializmas: nacionalizuotos vidutinės ir net smulkios įmonės, mokesčiais ir administraciniais būdais varžyta smulkių savininkų veikla, privati prekyba, valstiečiai buvo varomi į žemės ūkio kooperatyvus. Beveik visos prekės buvo dalijamos pagal korteles. Žmonės masiškai bėgo į Vakarų Vokietiją: 1952 06–1953 07 apie 312 000 žmonių – dukart daugiau nei prieš metus; pirmiausia bėgo kvalifikuoti specialistai. 1953 04 padidėjo daugelio maisto produktų ir buities prekių kainos. 1953 05 14 Vokietijos vieningosios socialistų partijos Centro komiteto plenumo nutarimu 10 % padidintos išdirbio normos.
Sukilimo eiga
Jau 1953 pavasarį neramumai vyko Mansfelde, Premnitze ir kai kuriuose kituose Rytų Vokietijos miestuose. Berlyne neramumai prasidėjo 06 16 Stalino alėjos (dabar Karlo Marxo alėja) statybose. Iš pradžių darbininkai protestavo prieš išdirbio normų padidinimą: apie 10 000 žmonių atėjo prie ministerijos rūmų reikalaudami atsakymo į jau anksčiau premjerui O. Grotewohliui įteiktą laišką. Vyriausybei atšaukus normų padidinimą imta reikalauti jos atsistatydinimo ir laisvų rinkimų. Per susidūrimus buvo nukauti keli policininkai. Kitą dieną iškelti ir politiniai reikalavimai: suvienyti Vokietiją ir išvesti okupacinę SSRS kariuomenę. Apie 150 000 žmonių patraukė vyriausybės būstinės link. Sukilėliai nugriovė pasienio ženklus ir statinius tarp sovietinės ir Vakarų zonų, naikino komunistinės valdžios simbolius – vėliavas, plakatus, portretus, tarp jų – ir J. Stalino. Nuo Brandenburgo vartų buvo nukabinta raudona vėliava.
Berlyno gyventojai išėjo į gatves (1953 06 17)
Nors vyriausybė padarė nuolaidų, neramumai tęsėsi ir išplito visoje Rytų Vokietijoje (demonstracijos ir streikai vyko apie 700 VDR gyvenviečių). Industriniuose centruose stichiškai kūrėsi sukilimo komitetai ir darbininkų tarybos, kurios perimdavo fabrikų ir gamyklų kontrolę. Dresdene sukilėliai užėmė radijo stotį, Hallėje – laikraščių redakcijas, Bitterfeldo sukilėlių komitetas pasiuntė į Berlyną telegramą su reikalavimu suformuoti laikinąją vyriausybę, sudarytą iš revoliucinių darbininkų. Oficialiais VDR duomenimis, sukilėlių buvo apie 300 000 (kitais duomenimis – apie 500 000; demonstracijose dalyvavo apie 1–1,5 mln. žmonių). Sukilėliai apsupo ir šturmavo 250 vyriausybinių ir partinių pastatų, 5 valstybės saugumo ministerijos pastatus, 2 partijos vietos komitetus, 12 policijos įstaigų. Iš 12 kalėjimų išlaisvinta apie 1400 politinių kalinių. Oficialiais duomenimis, nukauta 17 ir sužeisti 166 partiniai funkcionieriai.
Sukilimo numalšinimas
Sukilimą malšinti pavesta VDR esančiai SSRS kariuomenei ir VDR policijai (Kasernierte Volkspolizei, vėliau pertvarkyta į VDR kariuomenę). 1953 06 17, apie pusiaudienį, prieš protestuotojus pasiųsti tankai, 13 valandą SSRS karo komendantas Berlyne Piotras Dibrovas įvedė nepaprastąją padėtį. Uždrausta rengti bet kokias demonstracijas, nurodyta nesirinkti daugiau nei po tris, naktį gatvėje nevaikščioti; pažeidėjai turėjo būti baudžiami pagal karo meto įstatymus. Nepaprastoji padėtis įvesta 167 rajonuose (iš 217). Iš viso malšinant sukilimą dalyvavo 16 SSRS kariuomenės divizijų, iš jų Berlyne – 3 divizijos (apie 20 000 žm., 600 tankų). Oficialiais VDR duomenimis, malšinant sukilimą žuvo 25, Vakarų duomenimis – 507, patikslintais duomenimis – 55–125 žmonės, suimta apie 20 000 asmenų. VDR teismuose nuteisti mažiausiai 1526 asmenys, iš jų 2 – mirties bausme, 3 – kalėti iki gyvos galvos, 13 įkalinta 10–15 metų, 99 – 5–10 metų. Apie 100 žmonių teisė SSRS teismas (5 nuteisti mirties bausme, kiti – 3–25 metus kalėti, apie 1/5 jų išsiųsta į SSRS lagerius, kiti kalinti VDR kalėjimuose).
SSRS kariuomenės tankai išsklaido demonstrantus (Berlynas, 1953 06 17)
Sukilimo padariniai
Sukilimo numalšinimas ir L. Berijos suėmimas (1953 06 26) suteikė stalinistinių pažiūrų Vokietijos vieningosios socialistų partijos I sekretoriui W. Ulbrichtui galimybę atsikratyti savo partinių priešininkų. 1953 07 15 VDR teisingumo ministras Maxas Fechneris dėl antipartinio ir antitarybinio elgesio (buvo prieš streikuose dalyvavusių asmenų teisminį persekiojimą) pašalintas iš partijos, atleistas iš pareigų ir nuteistas 8 metus kalėti; 07 18 partijos Centro komiteto politinis biuras iš pareigų atleido valstybės saugumo ministrą Wilhelmą Zaisserį ir laikraščio Neues Deutschland vyriausiąjį redaktorių Rudolfą Herrnstadtą. Savo ruožtu SSRS 1953 08 sušvelnino reparacijų reikalavimus (dabar jos sudarė tik 5 % VDR biudžeto). Be to, Sovietų Sąjunga suteikė VDR kreditų ir papildomų prekių. 1953 10 maisto produktų ir buities prekių kainos sumažintos 10–25 %.
1953 07 Berlyne buvo atšaukta nepaprastoji padėtis (kituose miestuose – dar anksčiau). SSRS kariuomenė buvo išvesta iš Berlyno ir kitų Rytų Vokietijos miestų. 1954 VDR formaliai tapo suverenia valstybe.