Bèrno lietùvių konfereñcijos, 1916 ir 1917 Šveicarijos lietuvių surengtos konferencijos, kuriose aptarta susiklosčiusi politinė situacija, Lietuvos valstybės atkūrimo, jos formos, sienų, ūkio ir kiti klausimai.
1916 konferencija
1916 02 12–14 konferenciją sušaukė Šveicarijos lietuviai. Matydami tariamai palankią I pasaulinio karo eigą (vokiečių kariuomenė užėmė lietuviškas žemes), jie nusprendė atvirai pareikalauti Lietuvai nepriklausomybės. Konferencijoje dalyvavo J. Purickis, A. Viskanta, V. Daumantas, A. Steponaitis, J. Gabrys‑Paršaitis, J. Tumėnas ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių atstovas kunigas J. Žilius-Jonila. Po diskusijų priimta rezoliucija, kurioje pirmąkart viešai pareikalauta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, atmesta lenkų unijiniai ketinimai. Šveicarijos lietuviai įsipareigojo aktyviai propaguoti Lietuvos nepriklausomybę įvairių šalių spaudoje ir kreipti į šią problemą Europos visuomenės dėmesį.
1917 konferencija
1917 11 02–10 konferencijoje aptarti Lietuvos valstybės atkūrimo, jos formos, sienų, ūkio ir kiti klausimai. Dalyvavo Lietuvos Krašto Tarybos nariai A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, A. Petrulis ir Justinas Staugaitis, Šveicarijos Lietuvių tautos tarybos nariai V. Bartuška, V. Daumantas, J. Purickis, K. Olšauskas, J. Gabrys, A. Steponaitis ir – svečio teisėmis – Maironis. Konferencijos rezoliucija reikalavo atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos valstybę etninėmis sienomis iš buvusių Rusijos imperijos Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijų bei dalies Gardino ir Minsko gubernijų. Iškeltas svarbus Lietuvai priėjimo prie jūros ir uosto klausimas. Pasmerkti kai kurių lenkų ir vokiečių politinių grupių planai aneksuoti Lietuvą. Konferencija pripažino Lietuvos Krašto Tarybos prioritetą. Neviešai pasiskirstyta veiklos sritimis: Lietuvos Krašto Tarybai atiteko visas Lietuvos organizacinis ir administracinis bei ūkinis ir kultūrinis darbas, o atstovauti užsienyje, ypač Antantės valstybėse, patikėta Šveicarijos Lietuvių tautos tarybai. Tai leido Lietuvos Krašto Tarybai kuriam laikui išvengti vokiečių nepasitikėjimo bei priekaištų dėl ryšių su jų priešais ir skirti daugiau dėmesio Lietuvos vidaus reikalams.
1901