Brecht Bertolt (Bertoltas Brèchtas) 1898 02 10Augsburg 1956 08 14Rytų Berlynas, vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius. Studijavo Miuncheno universitete. Per I pasaulinį karą dirbo sanitaru karo ligoninėje. Nuo 1924 gyveno Berlyne, dirbo Vokiečių teatre. Bendradarbiavo su A. Döblinu, M. Reinhardtu.
Bertolt Brecht
Sukūrė ir pastatė pjesių, satyriškai vaizduojančių masinę kultūrą. Didelį pasisekimą pelnė pjesė Opera už tris skatikus (Dreigroschenoper, pastatyta 1928, lietuvių kalba pastatyta 1964, 2001). Jai išpopuliarėti padėjo K. Weillio muzika, jungianti liaudies dainų ir džiazo elementus. Dramoje satyriškai atskleidė kapitalo visuomenės ydas, parodė, kad nėra skirtumo tarp biznieriaus ir gangsterio; pagal tą patį siužetą parašė romaną Romanas už tris skatikus (Dreigroschenroman 1934). Remdamasis režisieriaus E. Piscatoriaus agitacinio teatro principais 1929–32 sukūrė vadinamųjų pamokomųjų pjesių, kurios turėjo ugdyti proletarų sąmoningumą.
Nuo 1933 gyveno emigracijoje Europos įvairiose šalyse, nuo 1941 – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuo metu sukūrė brandžiausias pjeses: Motušė Kuraž ir jos vaikai (Mutter Courage und ihre Kinder, parašyta 1939, pastatyta 1941, lietuvių kalba pastatyta 1975), Geras žmogus iš Sezuano (Der gute Mensch von Sezuan, parašyta 1941, pastatyta 1943), Galilėjaus gyvenimas (Leben des Galilei, 3 redakcijos: 1938, 1947, 1955, pastatyta 1943, lietuvių kalba pastatyta 1992; visos lietuvių kalba išleistos 1964), Ponas Puntila ir jo tarnas Matis (Herr Puntila und sein Knecht Matti, parašyta 1941, pastatyta 1948). Dramose parodomas mažojo žmogaus likimas karo metais, keliama mokslininko atsakomybės, gėrio ir blogio problema, ryšku filosofiniai satyriniai bruožai.
1948 grįžo į Rytų Berlyną. Su žmona aktore H. Weigel 1949 įkūrė teatrą Berliner Ensemble, kuriame pritaikė savo epinio teatro principus. Jo tikslas – skatinti žiūrovą mąstyti ir kritiškai vertinti tikrovę. Dramaturginė technika pagrįsta atsiribojimo efektu (Verfremdungseffekt), kuris turi sukurti distanciją tarp scenos ir žiūrovo, tarp aktoriaus ir jo vaidmens, kad scenoje išnyktų tikroviškumo iliuzija. Atsiribojimo priemonės – draminio kūrinio epizacija, parabolė, pasakotojo įvedimas. Veiksmą pertraukia įvairūs intarpai (zongai, choras). Naudojama kaukės, sąlygiškos dekoracijos, montažas (filmų kadrai, fotografijos), ryškus apšvietimas. Epinio teatro teoriją B. Brechtas išdėstė pjesių pastabose, straipsniuose (Pramoginis ar pamokomasis teatras? / Vergnügunstheater oder Lehrtheater? 1939, lietuvių kalba 1969). Dar parašė pjesę Kaukazo kreidos ratas (Der kaukasische Kreidekreis, parašyta 1945, pastatyta 1948), eilėraščių, baladžių, novelių, publicistikos. B. Brechto kūryba ir teatro teorija turėjo įtakos vokiečių, Šveicarijos dramaturgams ir pasaulinei teatro raidai. Lietuvių kalba išleistas rinkinys Eilėraščiai (1986), paskelbta vienveiksmių pjesių, novelių.
L: M. Kesting Bertolt Brecht: Mit Selbstzeugnisen und Bilddokumenten Hamburg 1989.
2931
1