Bblija (lot. biblia – raštai, knygos), Šventàsis Rãštas, krikščionių ir judėjų šventų knygų rinkinys. Bibliją sudaro 73 knygos.
Struktūra
Nuo 3 a. Biblijoje skiriamas Senasis Testamentas (Dievo Apreiškimo istorinis liudijimas) ir Naujasis Testamentas (įsikūnijusio Dievo Sūnaus Apreiškimo liudijimas). Senasis Testamentas skirstomas į Penkiaknygę, Istorines knygas, Išminties knygas, Pranašų knygas, Naujasis Testamentas – į evangelijas, Apaštalų raštus (Apaštalų darbai, Apaštalų laiškai, Apreiškimas Jonui). Katalikai pripažįsta 73 (46 Senojo Testamento, 27 Naujojo Testamento), protestantai – 66 (39 Senojo Testamento, 27 Naujojo Testamento), judėjai – 39 (tik Senojo Testamento) knygas.
Senasis Testamentas (15 a. vidurys, iliustruotas rankraštis, Regensburgo dominikonų vienuolynas)
Turinys ir ypatybės
Biblijoje aprašoma žmonijos išganymo istorija. Senajame Testamente pasakojama, kaip Dievas išrinko Izraelio tautą, sudarė su ja sandorą ir pažadėjo išganymą; pasak krikščionių, izraelitų misija esanti rengti pasaulio tautas Dievo karalystės atėjimui. Naujajame Testamente pasakojama, kaip žmonijos išganymui buvo atsiųstas Dievo Sūnus, naujosios ir galutinės sandoros tarpininkas. Biblijos vientisumą rodo Senojo Testamento ir Naujojo Testamento susiejimas. Krikščionių teigimu, rašiusieji Bibliją buvo įkvėpti Dievo, kurio veikimą žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijoje išreiškė žodžiais. Dievo įkvėpimas skatino juos rašyti ir suteikė žodžiams dieviškąją prasmę bei lėmė neklaidingumą.
Biblija – įvairiasluoksnis kūrinys, atspindintis įvairių autorių išsilavinimą, gyvenimo patirtį, padėtį visuomenėje bei gyvenamojo laikotarpio istorines, socialines ir kultūrines ypatybes. Biblijos knygose yra įvairių žanrų ir stilių: istorinių ir literatūrinių pasakojimų, poezijos, filosofinių ir teologinių traktatų, liturginių tekstų, teisės dokumentų, biografijų ir laiškų, prakalbų, pamokslų, palyginimų ir patarlių. Biblija remiamasi liturgijoje, homiletikoje, katechetikoje. Tekstus analizuoja biblinė archeologija, istorija, tekstologija, egzegezė, biblistika, teologija. Biblijos knygų parašymo laikas nustatomas remiantis aprašomais įvykiais, senovės valstybių istorija, astronomijos duomenimis bei archeologiniais kasinėjimais. Senojo Testamento knygų datavimo paklaida laikoma apie 100, Naujojo Testamento – nuo 1 iki 10 metų (dar biblinė chronologija). Biblijos tekstai hebrajų, aramėjų ir senąja graikų kalbomis buvo užrašinėjami nuo 12 a. prieš Kristų iki 1 amžiaus. Originalų neišliko. Seniausi išlikę Senojo Testamento nuorašų (Kumrano rankraščiai) fragmentai datuojami apie 2 a. prieš Kristų, Naujojo Testamento – 2 amžiumi. Senojo Testamento knygos parašytos daugiausia hebrajų kalba, tik Jeremijo knygos sakinys, Ezros ir Danieliaus knygų ilgesni intarpai parašyti aramėjiškai. Graikiškai rašytos Tobito, Juditos, Išminties, abi Makabiejų, Siracido, Barucho knygos, graikiškoji Esteros knyga, Danieliaus knygos priedai. Naujojo Testamento knygos rašytos senąja graikų (koinė) kalba, išskyrus spėjamąjį Evangelijos pagal Matą originalą (aramėjų kalba). Yra žinoma daugiau kaip 1500 Senojo Testamento ir apie 4000 Naujojo Testamento rankraščių. Svarbiausi – rankraštiniai Vatikano (4 a. vidurys), Sinajaus (4 a. vidurys), Aleksandrijos (5 a.; du pastarieji Britų muziejuje Londone) kodeksai. Nuo 5 a. prieš Kristų Senojo Testamento kūrinius pradėta jungti į rinkinius, kuriuos redaguodavo Jeruzalės rabinai, raštininkai. 7–9 a. žydų teologai masoretai parengė naują unifikuotą Senojo Testamento redakciją. Į judėjų kanoną įtrauktos 39 knygos iš buvusių 77 Senojo Testamento knygų. Jos skirstomos į 3 dalis: Torą, Pranašų ir Raštų knygas. Kitos Senojo Testamento knygos vadinamos Antrojo kanono (Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, abi Makabiejų knygos, Barucho knyga, kai kurios Esteros ir Danieliaus knygų dalys). Pirmą kartą Senasis Testamentas hebrajų kalba išspausdintas 1477.
3–2 a. prieš Kristų Aleksandrijoje atliktas (pasak padavimo, 72 vertėjų) pirmas Biblijos knygų vertimas į senąją graikų kalbą, skirtas hebrajiškai nebemokantiems judėjams ir pramintas Septuaginta (lotyniškai – septyniasdešimt); be Pirmojo ir Antrojo kanono knygų, čia pateko keletas apokrifų. 1 a. Septuagintą iš judėjų perėmė pirmieji krikščionys. Iš jos 2 a. pabaigoje versta į lotynų kalbą, vertimai pagal kilmės vietą skirstomi į Afra (lotyniškai Vetus Latina versio Afra – afrikietiškasis senovės lotynų variantas) ir Itala (lotyniškai Vetus Latina versio Itala – itališkasis senovės lotynų variantas). 383 popiežius Damazas I paskyrė Jeronimui juos peržiūrėti ir pataisyti. Šis iš naujo išvertė daugumą Senojo Testamento knygų iš originalo kalbų ir suredagavo Psalmyno, kai kurių Antrojo kanono knygų bei Naujojo Testamento lotyniškus vertimus. 45 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygų vertimas, pavadintas Vulgata (lotyniškai Biblia Sacra vulgatae editionis – visuotinio leidimo Šventoji Biblija), Katalikų Bažnyčioje naudotas nuo 7 a. ir Tridento susirinkimo (1546) patvirtintas kaip kanoninis katalikų Biblijos tekstas.
Remiantis Vatikano II susirinkimo (1962–65) konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium 1979 išleista vadinamoji Neovulgata (lotyniškai Nova Vulgata Bibliorum Sacrorum editio – Šventosios Biblijos naujas visuotinis leidimas); ji daugiausia naudojama liturgijoje.
1
* skliaustuose pateikti Lietuvos vyskupų konferencijos leidimo knygų pavadinimai, kurie skiriasi nuo Lietuvos Biblijos draugijos ekumeninio leidimo knygų pavadinimų
** knygos, ekumeniniame leidime sudarančios Antrojo kanono knygų grupę
*** ekumeniniame leidime Esteros knyga (su graikiškais intarpais) priskirta prie Antrojo kanono knygų
**** ekumeniniame leidime Danieliaus knygos graikiški skyriai priskirti prie Antrojo kanono knygų
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą 3 t. Vilnius 1997, Raktas į Naująjį Testamentą 2 t. Vilnius 1997; Biblijos vardų žodynas Vilnius 2000.