biblinė archeologija

bblinė archeològija, pagalbinis biblistikos mokslas. Remiasi senovės Rytų šalių ir Viduržemio j. pakrantės archeologinių kasinėjimų duomenimis. Jie padeda lokalizuoti Biblijoje minimas geografines, istorines vietoves ir datuoti įvykius, tikslinti Šv. Rašto knygų parašymo laiką. ST komentavimui svarbūs Samarijos, Jeruzalės archeologiniai radiniai, asirų, ugaritų tekstų tyrinėjimai, o NT – helenistinio laikotarpio archeologiniai kasinėjimai Mažojoje Azijoje. 1838 E. Robinsonas ir E. Smithas tyrinėjo Palestinos topografiją ir atpažino daugelį Šv. Rašte minimų vietovių. Nuo tada pradėta kasinėti senovės Palestinoje, Mesopotamijoje, Egipte ir rytiniuose Viduržemio j. regionuose (L. H. Vincent’as, W. F. Albrightas, A. Altas, F. M. Abelis, R. de Vaux). 1835 H. Rawlinsonas iššifravo Darėjo I dantiraštį. C. Warrenas Jeruzalėje 1867–70 surado Erodo šventyklos pamatus. 1877 rasti laiškai akadų kalba Egipto faraonui (14 a. pr. Kr.), rašyti iš Tyro, Biblo, Megido, Jeruzalės ir kitur; jie padėjo paaiškinti ST minimą izraelitų atvykimą į Kanaaną, pažinti to meto politiką, ekonomiką, kultūrą. 20 a. archeologiniai kasinėjimai Jordanijoje, Palestinoje, Egipte padėjo Biblijos moksl. aiškinimams. 1935 Mari (Sirija) rastos dantiraščio lentelės (1800–1700 pr. Kr.) padeda pažinti Abraomo laikų papročius, religiją. 1974–76 Eblos piliakalnio (Sirija) dantiraščio lentelės (2500–2300 pr. Kr.) su gyvūnų ir augalų sąrašais patvirtina ST kultūrinę antropologiją. Tai padėjo geriau suprasti hebrajų kalba rašytus tekstus ir juos tiksliau išversti. 1947–65 rasti Negyvosios j. rankraščiai (Kumrano rankraščiai), Ezekijo tunelis, Raudų siena. Biblinės archeologijos tyrimų duomenys padeda išaiškinti to meto judaizmo formavimąsi ir krikščionybės atsiradimo aplinkybes, suvokti Šv. Rašto alegorinių pasakojimų bei legendų realųjį turinį, atskleisti jų ryšį su istoriniu kontekstu.

L: A. Rubšys Šventojo Rašto kraštuose 3 t. Vilnius ²1998.

2886